Kokios emocijos apima pagalvojus apie šiuolaikinio cirko pasirodymą? Džiugesys, nuostaba, galbūt šiokia tokia baimė, bet galiausiai vis tiek pakili nuotaika – turbūt nesuklysiu, paminėdama būtent šiuos raktinius žodžius. Krykštauti šiuolaikinio cirko pasirodymuose mėgstu ir pati, bet šįkart HELIUM‘24 programoje dėmesys krypo į pasirodymus, kuriuose vietoj to sukrūpčiojau, pajutus – šiuolaikinis cirkas skauda.

Nors matytų šiuolaikinio cirko darbų savo kišenėje turiu nemažai, žonglieriaus Roman Škadra monospektaklis „Girevik“ (liet. svorių kilnotojas) buvo pirmasis iš Slovakijos, pasiekęs mano akiratį. Ispanija, Belgija, Prancūzija – šių šalių pavadinimai šiuolaikinio cirko scenoje nestebina, tačiau ko tikėtis, sužinojus, kad pasirodymas slovako?

Be keturkampės medinės platformos, ant jos stovinčio stalo bei aplinkui primėtytų svorių, scenoje pasitinka ir jais bemosuojantis, raumeningas vyras iš Rytų Europos. Ir jei spektaklio pradžioje atlikėjas dar lengvai švytuoja geležiniais rutuliais, tai reginio eigoje šis lengvumas vis labiau mąžta. Kiekvienas svoris scenoje - tik dar vienas sunkumas, kurį girevik‘as ima ne tik į rankas, bet ir ant nugaros, kai šiuos sumeta ant stalo paviršiaus ir lyg vėžlys bando lėtai nešti savo kiautą. Stiprios vyro fiziologijos turėjimas, rodos, reikalauja slovaką (o tuo pat metu įsivaizduojamą lietuvį, bulgarą...) tiek nešti, tiek bandyti sutvarkyti visus, su svoriais asocijuojamus sunkumus. Nors prakaitas liejasi, nors įtampa didėja, svoriams mušant bėgančio laiko taktą... Regėdama šį vaizdą, negaliu negalvoti apie kiekvieną Lietuvos girevik‘ą, besistengiantį išpildyti „stipraus vyro“ lūkesčius, bet galiausiai susiduriantį su nuolatinėmis griūtimis, kaip kad scenoje nuolat griūna – nors ir preciziškai sudėlioti – svoriai.

Visgi sunkumų kilnojimas pasirodyme lyties atžvilgiu man pasirodo, nebinariškas. Jau pačioje pradžioje Roman dėvi sijoną, o tarp blankaus scenografijos kolorito šviečia ryškiai raudoni aukštakulniai. Atlikėjui avint aukštakulnius ir mėtant svorius, drebančios kojos išduoda – nepaisant lyties, mes visi dorojamės su savais sunkumais. Scena, kai slovakas vietoj aukštakulnių įsispiria į vis sunkesnius svarmenis, mane verčia jausti skausmą – tiek dėl atlikėjo kelių gerovės, tiek dėl įsivaizdavimo, kokiais sunkiais žingsniais per gyvenimą kulniuoja moterys. Pasirodyme socialinių konstruktų jėga veikia nuolat – tiek pat, kiek ir jų gležnumas, o visa ši problematika įvelkama į estetišką ir švarią scenografiją, kurią lengvai įsivaizduočiau ne teatro, o muziejaus ar galerijos erdvėje.

Jei cirko atlikėjas Roman Škadra ir gali nenutuokti, kad auditorijoje kažkam skauda dėl jo kelių, tai prancūzų fakyras, bufonas Marcelo Nunes tikrai supranta, jog empatija skausmui yra pagrindinis jo pasirodymo „Pacemaker“ kabliukas. Tik kažin, ar jis numanė, jog lietuvių auditorijai gali diegti ne tik dėl jo basų kojų, žengiančių ant šukių, bet ir kultūrinių skaudulių, atsispindinčių scenoje išdėstytų butelių stikle?

Pasirodymo „Pacemaker“ (liet. širdies stimuliatorius) pradžia fokusuojama į bufonadą. Prancūzas kuria kiek kvailą, nuovokos neturintį, kažką neaiškiai veblenantį ir lyg skrajojantį personažą, kuris, nori nenori, verčia matyti apsvaigusį asmenį. Negaliu nuneigti lietuviškos kolektyvinės pasąmonės įtakos, nes pasirodymo eigoje vaizdinys tik stiprėja. Štai, fakyrui pastačius priešais save du stiklinius butelius ir atsistojus ant jų kaklelių, aš matau tarp blaivumo ir jo nebuvimo svirduliuojantį vyrą iš tos pačios Rytų Europos; vėliau, kai scena išklojama sudaužytų butelių šukėmis, o personažas vis dar taip pat kvailokai ir lyg apsvaigusiai šokinėja ir gulinėja jose – žmogų, besimurkdantį priklausomybės liūne bei taip skaudinantį tiek save, tiek kitus. Ir negaliu paneigti – su tokiomis asociacijomis širdies ritmas tikrai paintensyvėja.

Paskutinė pasirodymo scena duria dar smarkiau – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis. Atlikėjas, stovėdamas ant pažertų šukių, pradeda jas iš visų jėgų šluoti atgal, o šios, skriedamos atsimuša į toliau pastatytus tuščius butelius bei kuria skimbčiojantį garso takelį. Atrodo, scenoje matau bufono pastangas išeiti iš destrukcinio savo būvio, bet užnugary ataidinčios šukės primena, kad tik laiko klausimas, kada šį ausiai malonų skambesį vėl pakeis dūžiai.

Jei konceptualiajame „Girevik“ pasirodyme Roma Škadra aiškiai pasakoja apie su hipervyriškumu susietus skaudulius, Marcelo Nunes nė nejusdamas transliuoja mums nemalonų šalies kultūrinį kodą. Šiuolaikinis cirkas skauda ir paradoksalu, bet būtent tai mane, žiūrovę, džiugina.

Gabija Stašinskaitė, Menų spaustuvės edukacinės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.