Šią savaitę prasidėjo prekyba bilietais į lietuvišką festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ (NBŠ) (04.26 – 05.14) programą. Norėdami atkreipti dėmesį į vietinę šokėjų bendruomenės vertę, festivalio NBŠ rengėjai kviečia publiką pažinti savo šalies šiuolaikinio šokio kūrėjus, jų temas ir raišką. Penki vakarai festivalyje bus skirti jauniems kūrėjams ir šokėjams Dovydui Strimaičiui, Grėtei Šmitaitei, Lizai Baliasnajai, Lukui Karveliui, Gretai Grinevičiūtei ir Agnietei Lisičkinaitei bei Erikai Vizbaraitei, kuriems tautiečių publika yra vertingas kontekstas ir stimulas kūrybai.

Ta proga mintimis apie šiuolaikinio šokio idėjų ir terpių tendencijas dalinasi ketvirtus metus Prancūzijoje ir Belgijoje gyvenantis bei kuriantis choreografas, šokėjas Dovydas Strimaitis. Šokio bendruomenei Dovydas tapo žinomas Codarts (Nyderlandai) šokio bakalauro diplominiu darbu „Still Waiting“ (2018), kuris universitete buvo įvertintas aukščiausiu įmanomu įvertinimu ir pristatytas Roterdamo teatre (Theater Rotterdam) bei Korzo teatre Hagoje. Į šiuometinį festivalį D. Strimaitis atvyks su nauju kūriniu „Hairy 2.0“, kuris buvo išrinktas choreografijos konkurso „Danse élargie“ finalininku Théâtre de la Ville Paryžiuje.

Perspektyvaus sėkmingo choreografo ir šokėjo vardą dar labiau sustiprino pastarųjų trijų metų darbas Marselio nacionaliniame balete, vadovaujamame šiuo metu ryškiausios choreografų trupės „(La)Horde“.

Itin paklausios Marselio baleto trupės pasirodymu prasidės šiuometinis NBŠ festivalis, įdomu kaip prasidėjo Tavo veikla su jais, kokios patirties įgavai šokdamas trupėje?

Marselio baleto trupė buvo mano pirmoji profesinė patirtis po universiteto, rimta ir netikėtai sėkminga tiek trupei, tiek man. „(La) Horde“ – choreografai Marine, Arthurt ir Jonathan – labai pasitiki savo atlikėjais. 2019 m., kai pradėjau šokti Marselio balete, buvau 22 metų šokėjas be patirties, tad jų tikėjimas mano kūrybiniais sprendimais ir atlikimu man suteikė nepajudinamos (savi)vertės. Konkurencingame lauke pasitikėjimą savimi įgyti sunku, tad man buvo itin svarbu, kad jau mano karjeros pradžioje jie teigiamai vertino ką aš dariau. Tuo metu trupė ypatingai išpopuliarėjo, nepaisant pandemijos turėjome daug gastrolių ir dideles publikas – tai neįkainojama patirtis jaunam atlikėjui.

Iš to laikotarpio išsinešiau keletą „(La) Horde“ charakteringų postmodernistinio šokio įkvėptų nuostatų: kai šoki, nereikia to pabrėžti publikai, demonstratyvumas yra perteklinis šokyje. Kita: publikai reikia leisti ateiti, priartėti ir pamatyti tai, ko nenorėjau reikšti garsiai. Abiejų nuostatų esmė, kad judesys kalba už save, yra viena mano kūrybos ašių.

Taip pat per laiką su trupe supratau dalykų, kurie iki tol man atrodė nereikšmingi, svarbą. Tarkime, man šokis yra visų pirma judesio, o ne vizualusis menas, tuo tarpu „(La) Horde“ sceną mato kaip vizualaus meno aikštelę. Jie taip pat aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose, todėl įdomu pamatyti kaip vizualinė komunikacija papildo jų pasirodymus. Tai nėra tipiškas choreografų elgesys, jie vieni pirmųjų komunikuoja tokiu braižu. Anksčiau maniau, kad kuriant gerą meną, reklama nereikalinga, tačiau akivaizdu, jog esant tokiam dideliam informacijos srautui svarbu kalbėti apie save įdomiai ir prasmingai tiek žodžiais, tiek vaizdais. Tokiu atveju komunikacija gali ne tik aprašyti bet ir praturtinti meno kūrinį (su kuo sutikti kūrėjams gali būti sunku, bet negalima apsimesti, jog taip nėra). Bandau integruoti šį požiūrį į savo kūrybą. Be spektaklio statymo, dirbu su fotografais, kuriems fotosesijų metu leidžiu laisvai interpretuoti mano darbą vaizdu. Jų savarankiškai kuriama vaizdo istorija pradeda komunikuoti su mano šokiu, publikai tai duoda naujų kampų atrasti kūrinio prasmę (kurių net aš galbūt nežinau).

Ką gaus mūsų publika atėjusi į Marselio baleto trupės pasirodymą?

Nepriklausomai nuo to, ar bus priimtina „(La) Horde“ kūryba, šią trupę reikia pamatyti, nes jų balsas labai svarbus šiuolaikinio šokio pasaulyje. Choreografai kalba tokiomis temomis, apie kurias rimtąjame mene nelabai norisi kalbėti, remiasi pop kultūra, socialinėmis medijomis kaip įkvėpimo šaltiniu, pavyzdžiui, TikTok’as ir memai – yra vieni iš jų kūrybos atspirties taškų. Jų atvežama programa nuo 90 – ųjų metų iki šių laikų baleto dekonstrukcijos, papildyta keturių kitų kūrėjų darbais, pristato kūrėjus bei kūrinius, kurie padarė įtaką „(La) Horde“ kaip choreografams. Spektaklio formatu – penkių skirtingų choreografų darbais – „(La) Horde“ sako, kad kontekstas, kuriame gyvename, sąmoningai ar nesąmoningai daro mums įtaką. Svarbu žinoti, kas mus įkvepia ir kodėl. Pavyzdžiui, programoje duetas „Les Indomptés“, kuris buvo sukurtas praeitame šimtmetyje galit atrodyti keistai, bet vakaro formatas leidžia suprasti kodėl jis buvo aktualus sukūrimo metu ir kaip šių dienų darbuose matosi šio kūrinio įtaka. Marselio baleto trupės programa yra tiek pramoga, tiek skirtingų darbų ir kūrėjų apmąstymas.

Dovydai, kuo skiriasi Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų braižas nuo kitų šalių choreografų, šokėjų?

Lietuvoje nėra paprasta būti menininku, todėl tai ir trūkumas, bet ir privalumas. Paaiškinsiu.

Gyvenu ir kuriu Prancūzijoje, kur sąlygos būti šokio atlikėju ar kūrėju yra šviesmečiais nutolę ne tik nuo Lietuvos, bet ir nuo bet kurios kitos šalies pasaulyje, juk šokio kaip scenos meno istorija prasidėjo būtent čia. Geros socialinės sąlygos kūrėjams ir atlikėjams suteikia daugiau laiko ir laisvės atsiduoti kūrybai. Čia atlikėjai gali atsidėti tik šokiui, tuo tarpu Lietuvoje šokėjams tenka dirbti paralelinius darbus, pavyzdžiui, mokyti, o tai atsiliepia kūrybai. Tačiau keliaudamas pastebėjau, kad Rytų Europos kūrėjų ir atlikėjų darbai atsiranda ne iš galimybės, o iš reikiamybės kurti. Galbūt taip yra todėl, kad mes vis dar žiūrime į laisvę su tam tikru įtarumu ir suprantame, kad ji nėra pastovi duotybė. Bent jau mano kartos Lietuvos kūrėjai vis dar nėra visiškai įsispraudę į vakarietišką saugumo ir pasigėrėjimo savimi burbulą, kuriame iškeliamos paviršinės lokalios problemos be pasaulinio konteksto ir pasaulio istorijos suvokimo.

Turiu pojūtį, kad Lietuvos publika mano kūrybą vertina per daug įvairesnes prizmes, nei kitų šalių žiūrovai. Pavyzdžiui, svetur, publika užduodama klausimus tikisi tam tikro šabloniško atsakymo, tuo tarpu Lietuvoje klausiama iš nuoširdaus noro išgirsti kažką, apie ką nebuvo paminėta. Todėl labai laukiu susitikimo su Lietuvos publika, laukiu komentarų, pastabų, kritikos bei klausimų, kurie leistų man iš naujo apmąstyti kūrybą ir jos prasmę.

Kas lėmė Tavo pasirinkimą išreikšti save per judesį ir kas kinta Tavo pasirinkimuose?

Nuo vaikystės man patiko pasirodymo jaudulys, traukė scenos menai, kūryba, teatras ir muzika. Suvokiau, kad muzikoje pirmas planas atitenka muzikai, o šokyje ir teatre sunku atskirti meną nuo atlikėjo, tikriausiai todėl nesąmoningai pasirinkau šokį (nors dabar savo kūryboje išgyvenu atvirkštinį procesą – bandau atskirti šokį nuo šokėjo).

Mano kūryboje šokis yra judesio, o ne kūno menas. Nors šokis yra „pasmerktas“ būti išreikštas per žmogaus kūną, bandau kaip įmanoma labiau koncentruotis į judesį. Kai einame į koncertą, juk svarbiausia ne muzikos instrumentas, kuriuo grojama, bet sukuriamas garsas. Analogas šokyje – svarbiausia ne, kūnas, bet judesys, kuris tuo kūnu sukuriamas.

Ar šokdamas galvoji kokias emocijas patiria žiūrintysis?

Kaip atlikėjas turiu klausti, ką kūrėjas nori perteikti – ir stengiuosi tai įgyvendinti, tačiau kaip kūrėjas nepradedu kurti nuo minčių, kokias emocijas gali sukelti mano kūrinys, galvoju apie judesį, šokį – kas jame man atrodo įdomu. Vėliau kūrinys ne išreiškia mano emocijas, norus, o kalba pats už save. Tik pažiūrėjęs į savo darbą iš šalies pamatau apie ką jis nori kalbėti. Kai kūrinys pradedamas kurti nuo to, ką kūrėjas nori pasakyti, neretai jis tampa politinių šūkių išraiška. Politinius šūkius geriau išreikšti žodžiu, nei sušokti vienos valandos spektakliu – taip daug greičiau ir aiškiau.

Festivalio reklamoje šiemet vyrauja žodis „Nepaaiškinama“. Ar ne tai turi omenyje, kalbėdamas apie savo kūrybą, kuri neturi aiškiai išreikštos žinios?

Jeigu idėją galime pilnai paaiškinti žodžiais, tai geriau apie tai nestatyti šokio spektaklio (netapyti paveikslo, nerašyti eilėraščio, nekurti muzikos). Vertingą kūrinį galima analizuoti šimtmečiais, bet nė viena analizė iš tikrųjų jo nepaaiškina. Vienintelis būdas „suprasti“ meno kūrinį yra jį stebėti, klausytis, jį patirti. Viskas prieš ir po to yra tik paviršius.

Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ bus galima pamatyti Dovydo Strimaičio darbą „Hairy 2.0“. Tai choreografinis kūrinys šokėjui ir jo plaukams. Plaukai – viena iš nedaugelio žmogaus kūno dalių, kurių negalime kontroliuoti tiesiogiai. Choreografiją ir šokį, kita vertus, galima laikyti fizinės (savi)kontrolės menu. Choreografija plaukams savyje užkoduoja dramatišką įtampą – kaip suvaldyti tai, kas nekontroliuojama? Savo plaukų šokiu Dovydas kelia ontologinius klausimus, susijusius su mūsų tapatybe, kūnu ir jo autonomija. Kitų lietuviškos programos kūrinių temos: meilė, egzistuojanti tik mūsų pažinimo ribose (Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė), „Įskilimai“ prasidedantys distopija, kuri kyla iš atsiskyrimo (Grėtė Šmitaitė), žmogaus proto savybių tyrinėjimas judesio, animacijos ir poezijos deriniu per peilio metaforą (Liza Baliasnaja), flamenko permąstymas per teatro prizmę ir įsigilinimą į fizinį laisvo kritimo reiškinį (A. Crespo Barba ir Lukas Karvelis).

„Naujasis Baltijos šokis“ – tai ryškiausias šiuolaikinio šokio metų įvykis visose Baltijos šalyse, kuris nušviečia pasaulines šokio meno tendencijas, pristato perspektyvius Lietuvos kūrėjus ir užsienio choreografus, kuriančius šiuolaikinio šokio istoriją. Festivalis yra „Vilnius 700” programos dalis. Festivalį rengia „Lietuvos šokio informacijos centras“ ir „Vilniaus festivaliai“.