KITOKS’22: festivalis kaip gyvas organizmas

Sausio 10-15 dienomis Menų spaustuvėje vyko vienuoliktasis tarptautinis vaikų ir jaunimo festivalis – KITOKS’22. Šių metų festivalio šūkis – „Atsiveriantys pasauliai“. Festivalio programoje pasirodymai iš Šveicarijos, Švedijos, Belgijos, Prancūzijos bei Lietuvos pristatė netradicinius scenos menus 0-18 m. žiūrovams. Kitaip tariant, KITOKS‘22 vėrė duris vaikams ir paaugliams, ir ypatingas dėmesys programoje buvo skiriamas specialiųjų poreikių jauniesiems žiūrovams ir kūrėjams. Papildomai pasauliai atsivėrė edukacinių programų „Scenos konTEKSTAI“ ir „Jaunasis kritikas“ dalyviams, kurie susirinko tirti festivalio iš vidaus ir rašyti apie jį, o rašydami – mokytis.

Pradedu rašyti šį tekstą festivalio dar nelankiusi. Tiksliau, dar tiktai neakivaizdžiai jį aplankiau: internete naršiau programą, skaitinėjau pasirodymų aprašymus, rankose varčiau skrajutę. Gerokai anksčiau festivalis taip pat jau į mane alsavo mieste iškabintais plakatais, viešajame transporte, skelbimais spaudoje... Tuokart dar ėjau pro šalį nei nemanydama užsukti.

Kurlink suku? Kad festivalis prasideda dar neprasidėjęs. Kaip svarbus koncertas dainininkui prasideda išvakarėse laiku nueinant miegoti, taip tęstinis scenos vyksmas užsimezga kūrėjų mintyse. Prasidėjęs nuo koncepto ar pasirodymus sujungsiančios minties, tas „embrionas“ bręsta. Elektroninių laiškų sraute pradeda ryškėti susitarimai ir galima festivalio programa, ir idėjų audiniai jame įgyja vis sudėtingesnius organizacijos – ir atsakomybės – laipsnius. Pranešęs apie save plakatų sąrėmiais arba reklamos snapu baksnodamas naujienų srauto lukštą, festivalis išsiris pirmaisiais pasirodymais: pilnas, tikras, gyvas.

Čia galime pasikartoti gyvų organizmų apibrėžimą ir pagrindinius bruožus. Gyvi organizmai juda, maitinasi, kvėpuoja, auga, šalina, dauginasi ir prisitaiko prie aplinkos. KITOKS‘22 teko prisitaikyti prie pastarojo meto aplinkos ir aplinkybių: praėjusiais metais neįvykęs, šįmet jis buvo kuklesnis ir dar sutrumpėjo negalėjus atvykti spektaklio „Hocus Pocus“ komandai. Tačiau todėl ir gyvas, kad tęsiasi nepaisant pažaidos.

Festivalio programa žibėjo užsienio svečių vardais, o aš likau sužavėta lietuvių pasirodymais. Pavyzdžiui, šokio mokyklos „Low Air“ spektaklis „Me two / Savoj krūvoj“ buvo ne šiaip mielas jaunųjų šokėjų pasirodymas, o pilno metro tarpdisciplininis šokio vyksmas, kurį paaugliai atliko su neįtikėtina branda, atsidavimu ir profesionaliai sutelktomis fizinėmis jėgomis. Režisierės Teklės Kavtaradzės spektaklyje „Kissmas“, prisiekiu, irgi mačiau paauglius, nors juos vaidinę suaugę aktoriai aiškiai pasakė: „dabar mes žaisime“. Pojūčių teatro „Padarėliai“ buvo skirti specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Aš esu neurotipinė suaugusioji, bet valanda „Padarėlių“ pasaulyje buvo jaukiausias tos savaitės vakaras.

Tačiau kartą suaugus nebepavyksta apsimesti vaiku. Kūrėjai iš Švedijos atvežė mažiausiems žiūrovams skirtą šokio instaliaciją „Dazzlemaze“. Joje vienu metu sėdėjom aštuoniese: septyni suaugėliai ir vienas kūdikis. Mačiau, kaip kolegos bando ropoti keturiomis, negrabiai gaudyti ant grindų žaidžiančią šviesą ir kitaip „susikūdikinti“. Pati užsivilkau pasiriktą kostiumą ir mėginau a) įsijausti, b) atsigulti, c) nieko nedaryti, d) megzti kontaktą su šokėjais, e) vengti akių kontakto su šokėjais, f) taktiliškai tyrinėti pačią instaliaciją ir g) nutaikiusi „nematomą“ momentą pati truputėlį pašokti spindinčios ir šviečiančios erdvės pakampiuose. Jaučiausi kaip pieno baltymais mintanti bakterija žaliavalgio pilve.

O štai mažai mergytei nereikėjo pastangų, kad visa instaliacija staiga atgytų ir kiekviena kostiumo klostė rodytųsi kaip čia buvusi. Vaikutis dar nežino, kaip būti mandagiai arba kaip žiūrėti teatrą. Tokių žiūrovų „Dazzlemazle“ ir reikėjo: autentiškų, savaip tyrinėjančių erdvę, savaip nekreipiančių dėmesio į šokėjus – nebent akimirkai tai pasidaro įdomu. Būčiau norėjusi į „Dazzlemazle“ grįžti su vedliu – mažyčiu vaikeliu, paskui kurį jau legaliai ropočiau, ir kurio nuoširdus dėmesys apgaubtų tris šokėjus jaukumu.

Vis norisi palyginti festivalio pasirodymus su maistu scenos organizmo „žarnyne“, o žiūrovus – su mikrobiota, kurią, vienokią ar kitokią, pritrauks tam tikros maisto medžiagos. Festivalis „praryja“ lankytojų srautą ir išleidžia juos kiek kitokius, vienus lengviau, kitus smarkiau „apvirškintus“, tai yra perkeistus.

Žiūrėdama svečių iš Belgijos „Promise me“ dairiausi tiek po savo vidų, tiek po žiūrovų salę. Scenoje šėlo devynerių-dvylikos metų vaikai, o žiūrovų salėje jų bendraamžius tildė klases atsivedusios mokytojos. Juodoji „Menų spaustuvės“ salė pildėsi laisvės pažadu: šešios mergaitės, du profesionalūs šokėjai ir muzikantas beveik be žodžių pusantros valandos lipo per visko, ko tvarkingam žmogui šiais laikais nebevalia, ribas. Susipurvinti, susiplėšyti, kristi, ristis, mėtytis akmenimis, susižeisti, įsižeisti, nepaklusti, ropštis ir nešioti savo svorio draugą... Visam tam prasidėjus manyje iš karto aiktelėjo ir mokytoja („oi, negalima, atsargiai!“), ir vaikas („o, dar ir taip galima!“).

Bendrai festivalio pasirodymus žiūrėjau keleriomis akimis: pora suaugusios moters, pora paauglės, pora vaiko, pora „Scenos konTEKSTŲ“ dalyvės ir dar pora profesiškai įkrautų klapsinčių akelių. Tikslinė auditorija šių metų KITOKS‘22 buvo kūdikiai, vaikai ir paaugliai – ypatingai laukti žiūrovai, turintys autizmo spektro sutrikimų ar Dauno sindromą. Manau, kad „pasauliai atsivėrė“ ir vaikus lydėjusiems suaugusiesiems. Su paaugliais kurtas ir paaugliams skirtas teatro „racionas“ skatina išgirsti jauniesiems rūpimas temas jeigu ne artimoje aplinkoje, tai bent nuo scenos. Tik kažkodėl man atrodo, kad kelios mokytojos taip ir liko „nesuvirškintos“, intertiškos, neduokdie bus matyti, kad atsivedė nepatogių vaikų.

Festivalis nesibaigia užvėrus Menų spaustuvės duris. Mieste KITOKS‘22 plakatus uždengs kiti plakatai, tačiau net ir mažiausių patirčių, įkvėpimo, atvėrimo „fermentai“ toliau veikia jo žiūrovus ir jų artimus ratus.


Justina Kaminskaitė, edukacinės programos „Scenos konTEKSTAI“ dalyvė

Festivalio KITOKS’22 programą remia: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Prancūzų institutas Lietuvoje.