Kada paskutinį kartą lankei savo mylimą žmogų, kuris jau yra miręs? „Ohtli“ performatyvaus pasivaikščiojimo kelyje mirusiųjų lankyti nereikia – jie visuomet su mumis, jų kūnai yra įaugę į žolę ir medžius, išsisklaidę ore ir prasiskiedę su vandeniu. Sutinkame juos savo mintyse ir liečiame tada, kai žengiame basomis pėdomis – taip, tarsi jomis bučiuotume žemę.

Šiais metais, tarp kitų pasirodymų įvairiose miesto erdvėse, Menų spaustuvės organizuojamas gatvės menų festivalis SPOT suteikė galimybę Pūčkorių pažintinį taką patirti meksikiečių-katalonų menininkų kolektyvo „Djade“ sukurtu maršrutu. Vedami performatyvaus pasivaikščiojimo autorės Claudios Lizeth žaidimo forma kalbėjome apie mirtį ir mokėmės ją priimti kaip šventę, kaip kasdienybės dalį ir kaip tam tikrą transformaciją.

Sekdami Claudią ir lydimi jos nebylios padėjėjos Andrea‘os Paz įkūnijamos Taikos keliaujame Vilnelės pakrante Belmonte, o vakarėjanti šviesa užsimena apie transformacijos laiką. Vedlės pasakojamos gyvenimo ir mirties istorijos bei kelios dainos Nahuatlių (Actekų) kalba susipina su lietuviško kraštovaizdžio vaizdais. Jos prisiminimai apie papročius Meksikoje, atspindintys panteistinę pasaulėžiūrą, išryškina kultūrinius skirtumus ir atskleidžia kitokį, nei dabar mums įprasta, požiūrį į mirtį. Claudia yra apsirengusi spalvotais, gėlėtais rūbais ir vis atkreipia į juos žiūrovų dėmesį, taip kurdama nuotaikingą atmosferą bei primindama, jog keliaujame į šventę, skirtą atsisveikinti su tais, kurių nebegalime pamatyti gyvų. Jos kuriamas personažas, priklausomai nuo istorijos, įsikūnija vaiką, motiną, jau išėjusią močiutę arba įgauna objektyvaus pasakotojo balsą. Trumpų sustojimų metu žiūrovai gauna galimybę lengvai įsitraukti į pasakojamas istorijas: paragauti aštraus meksikietiško saldainio, panešti auką ar žibintus, pagamintus iš stiklainių, nulipdyti mažą daiktelį, galvodami apie žmogų, kurio ilgisi. Claudia taip pat užduoda publikai klausimus, tarsi vis patikrindama, ar jos dar klausosi.

„Ohtli“ („Kelias“) vis labiau panašėja į interaktyvų žaidimą, kuriame gali daryti pasirinkimus tik suplanuoto naratyvo rėmuose. Claudios užduodami klausimai publikai lyg ir turėtų paskatinti susimąstyti, pažvelgti kitu kampu, tačiau susirinkusi auditorija yra labai įvairi ir pasirodo linkusi pateikti ne tokius atsakymus, kurių tikimasi. Viena vertus, ši situacija sukelia abejonių ar klausimai, prašantys pritarimo, yra reikalingi ir naudingi pasakojimo eigai. Kita vertus, turint omenyje temos komplikuotumą, pasirinktas gan primityvus (ir, tikėtina, kiekvienam suprantamas) kalbėjimosi stilius suteikia pasirodymui lengvumo bei apsaugo nuo pavojaus įsitraukti į diskusijas ir taip nuklysti nuo pagrindinio tikslo – kelio.

Pakeliui Klaudija pasakoja apie mirtį kaip transformaciją, bei gamtos ir žmogaus sąryšį pasitelkdama senųjų Meksikos kultūrų mitologiją. Nors ši perspektyva kyla iš Lietuvai tolimos kultūros, tačiau autorės istorijos ir perteikiamas santykis su gamta yra labai artimas ir mūsų krašto pasaulėjautai. Sustojusi prie Vilnelės vedlė kalba apie laumžirgį, kaip išeinančios sielos simbolį, pasirodžiusį po motinos mirties, o jos pasakojama istorija skamba neįtikėtinai panašiai į Romualdo Granausko apsakymą „Su peteliške ant lūpų“, kur autorius, aprašydamas tėvo mirtį, mini baltą peteliškę. Kito sustojimo metu Claudia užsimena apie Itzcuintli – šunį, kuris actekų mitologijoje perneša mirusiųjų kūnus į pomirtinį pasaulį. Čia galima brėžti paraleles ir su lietuvių tautosaka, kurioje šuo neretai tampa mirties pranašu.

Tačiau „Ohtli“ kelyje autorė neatskleidžia per daug kontekstų ir nepasakoja apie mitologiją. Šuo jos istorijoje yra pristatomas kaip baimės simbolis, kurį reikia paglostyti ir prisijaukinti.
Mitologijos nesureikšminimas atsispindi ir kitame, jau stipriai teatralizuotame fragmente, kuriame matome šokančią figūrą su šuns kauke, labiau primenančia egiptiečių dievo Anubio galvą, nei actekų kaukes. Kaukės formą galima būtų interpretuoti kaip realistinį Xolo šuns rūšies (kuria paremtas Itzcuintli mitas) vaizdavimo būdą, kuris, sakykime, atsitiktinai yra labai panašus į Anubio išvaizdą įkvėpusį šunį, tačiau šią prielaida visiškai paneigia šokančios figūros gestai. Sulenktų rankų judesiai iškelia aiškią asociaciją su Egipto katakombų piešiniais ir taip patvirtina minėtą kultūrinę nuorodą. Tuo tarpu, garsinis fonas, prieš tai kurtas mūsų palydovės Taikos gyvai mušamu būgnu bei kelių žiūrovų nešamais „lietaus vamzdžiais“, susintetintomis bangomis pasklinda iš kolonėlių. Šis epizodas sukelia abejonių pasakojimo autentika, bei paskatina svarstyti kultūrines nuorodas kūrinyje – kiek jos yra svarbios ir ar meksikiečių kultūra šiame kūrinyje yra esminis dėmuo, ar figūruoja tik kaip istorijos aplinkybės?

Kelias baigiasi kai praėję šokantį šunį pasivaikščiojimo dalyviai, vedami Taikos pasiekia po medžiu, ant žemės paruoštą vaišių „stalą“. Šis pasirodo skirtas gyviesiems, o sklandžią pasakojimo atomazgą sukuria paskutinė užduotis – palikti čia pačių nulipdytas molio figūrėles (jei norisi). Jas lipdėme klausydamiesi pasakojimo apie šunį ir galvodami apie artimą žmogų, kurio nėra gyvųjų tarpe, iš molio, kurį patys nešėme kaip auką. Kūrinio pabaiga tarsi ištirpsta kasdienybėje – kelionės vedlės nepastebimai nusimeta personažus ir įsilieja į publiką, ima šnekučiuotis su žmonėmis, kartu ragaudamos vaišes.

„Ohtli“ kūrinys ypatingas tuo, kad jo sukurtos patirties stiprumas priklauso nuo dviejų aspektų: kiekvieno žmogaus noro leistis į kelionę per savo atsiminimus ir patirtis, bei to, kaip kūrinio naratyvas rezonuoja pasirinktoje aplinkoje, ypač kultūriniu aspektu. Šiuo atveju, Pučkorių pažintinis takas sukuria puikias sąlygas pasakojimui būti įvietintam, o lietuvių ir meksikiečių tautosakos tam tikrų simbolių reikšmių panašumai (šuo, laumžirgis...) nurodo į abejoms kultūroms artimą pasaulėjautą. Tad atsakant į anksčiau iškeltą klausimą, šiame kūrinyje kultūrines nuorodas galima matyti kaip aplinkybes, kuriomis yra siekiama kalbėti apie universalius konceptus. Lietuviui šie konceptai yra ypač gerai pažįstami, tik gal kiek primiršti nuo pagonybės laikų. Dėl to „Kelias“ suteikia galimybę ne tik naujai ir pozityviai pažvelgti į mirties reiškinį, bet ir prisiminti mūsų protėvių santykį su gamta.

Miglės Markulytės, Menų spaustuvės edukacinės programos "Scenos konTEKSTAI" dalyvės tekstas.