Ne mano skonio - akį rėžia rėkiančios spalvos, neharmoningos formos, tranki muzika, dirbtinio intelekto įrašas. Tačiau matau, jog ROLLERCOASTER kūrėjui Wes Peden publika ploja! Ir dar daug kartų!

Tik tų plojimų dėka karts nuo karto vis susivokiu, kad dar tebesu žiūrovė salėje. O šiaip galvoju, kaip vis tik man patiko festivalio KITOKS'25 atidarymo spektaklis SHADES OF SHADOWS, ir kaip gaila, kad tiek daug detalių iš jo jau neprisimenu, sunkoka būtų apie jį parašyti.

Fantazuoju, ką galėčiau nuveikti su KonTEKSTUOSE įgyjamais įgūdžiais bei kylančiais įkvėpimais. Ateinu į šį projektą, nes noriu gyvenime pabandyti ką nors kito ir atsitraukti nuo savo profesinių vaidmenų. Tačiau niekaip negaliu to padaryti…

Disleksija - visą pasirodymą man „išriša“ šis žodis. Beveik pačioje spektaklio pradžioje pasakoma, jog personažas (pagrindinis ir vienintelis, nebent spalvoti vamzdžiai bei įvairios žongliravimo priemonės, o gal dar ir pati muzika taip pat laikytini personažais), turi disleksiją.

Mmhmmm, disleksiją? Susidomiu. Tai ir tampa filtru, per kurį toliau stebiu šį spektaklį, jau daugiau tikėdamasi - kad bus įdomiai paaiškinta, kas ta disleksija, papasakota, kaip gi atrodo gyvenimas su ja ar panašiai (profesinė liga?) „Kas ta disleksija“? - tuo pačiu metu nuaidi klausimas ir jaunųjų žiūrovų eilėse. Deja, per visą pasirodymą auditorijai taip ir neatsakoma. Man taip pat dislekijos paminėjimas lieka sudominusi, tačiau neatskleista detalė. Drįstu spėti, jog plėtoti šią temą ir nebuvo artisto tikslas. Tačiau vis tiek lieku su pojūčiu, kad žonglieriaus kamuoliukas mestas į orą… ir nepagautas!

Pajuntu, jog šis kūrinys ne tik estetiškai visai „nekabina“, bet net ir erzina. Ima atrodyti, jog cirko-žongliravimo pasirodymas sau, o bandymas kurti pasakojimą apie amerikietiškus kalnelius (kūrinio pavadinimas byloja, jog atrakcionų tema turėtų būti svarbi) - sau. Jie tarsi susieti dirbtinai, o fragmentiškai dėliojamas siužetas daugiau trukdo, nei padeda pasidžiaugti žongliravimo metu.

Negaliu nepastebėti, jog kūrėjo kūnas juda labai gražiai. Sužinau, jog jis treniruojasi nuo penkerių, nuo vienuolikos dalyvauja pasirodymuose drauge su savo tėvu, taip pat žonglieriumi, iš kurio ir perėmė šį užsiėmimą. Įtikina, tikrai gražu pažiūrėti, kokia koordinacija, koks miklumas, kiek energijos! Gal net norėčiau pamatyti kitą šio autoriaus pasirodymą. Bet tik ne šitą.

Scenos vizualinė netvarka ir muzikinis triukšmas toliau mane stumia mintyse kurti didingus ateities planus, kaip rašau apie spektaklius vaikams. Net apie tuos, kurie man nepatinka. „Pagaliau baigėsi“ - išgirstu vieną iš priešais mane sėdinčių vaikų. Palengvėja išgirdus apie pasirodymo pabaigą.

Kūrėjas pats turi disleksiją. Žongliruoti jam buvo daug lengviau nei mokytis mokykloje. Jis taip pats papasakoja per pokalbį po pasirodymo. Pokalbio metu neištveriu ir paklausiu, dėl ko buvo svarbu paminėti, kad personažas turi disleksiją. Taip pat paaiškina, jog spektaklio pradžioje kūrėjas-personažas siekia prisistatyti ir papasakoja, kas jam patinka, koks jis yra. Vienas iš jį apibūdinančių dalykų ir yra disleksija. Ir gerai, kad ją pamini - išgelbėja ir įprasmina man viską pasirodymo žiūrėjimą. Tad kodėl rekomenduočiau spektaklį, kuris man visiškai nepatiko?

Šis meistriškas žongliravimo pasirodymas galėtų būti atspirtis pokalbiui apie gyvenimą, kai skaitant raidės sprunka ar vartosi teskte. Asmenys, turintys sunkumų suvokiant raides kai skaito (taip paprastai ir būtų galima apibūdinti disleksiją, nors jos rūšių yra įvairių), turi labiau išvystytus erdvinio mąstymo gebėjimus. Vadinasi, tai, kas vienoje aplinkoje yra silpnoji pusė, kitoje gali tapti net ir ryškiai išreikštu gabumu. Tokios minties atskleidimo ir pasigendu spektaklyje. Tada ir man, ir kitam žiūrovui (tikėtina, moksleiviui, kuris, jei asmeniškai nesusidūrė su šiuo sunkumu, dar turėtų nežinoti šio tarptautinio, specifinį sutrikimą žyminčio termino) būtų atsakyta į kilusius klausimus.

Esu girdėjusi, jog scenoje kiekviena dekoracija yra svarbi ir nieko negali būti šiaip sau. Leidžiu sau tai pritaikyti ir tekstui. Spektaklis ROLLERCOASTER yra skirtas 8-14 metų vaikams, tad itin reikšminga ne tik kamuoliuku, bet ir žodžiu, ypač tokiu savitu kaip disleksija žongliruoti meistriškai.

Gretė Kelpšaitė Menų spaustuvės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė. 

Programą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.