Vienas Cyro ratas. Dvi performerės ir dvi keptuvės. Trys kiaušiniai blynams. Keturios rankos ir keturios kojos. Ir vienas, visą salę įsukantis jausmas.

Šiuolaikinio cirko festivalyje HELIUM pirmąsyk pristatytas dueto „Accompany Me“ eskizas „Paces“ – apie bandymą būti šalia viena kitos, viena kitą papildant. Skirtingai Cyro ratą įvaldžiusios Elena Damasio (Italija) ir Monika Neverauskaitė (Lietuva) neįpareigojančiais etiudais pasakoja istoriją apie jų dviejų meilę ir lygiaverčio santykio paieškas, išsaugant savo individualumą.

Performerės pasirenka tempo, ritmo bei matavimo koncepcijas, kuriomis žaisdamos, jos pristato tai, kas nepamatuojama – kito pajautimą. Tik į salę patekusi žiūrovė tampa ritmingo teniso mačo stebėtoja – Elena ir Monika keptuvėmis lyg raketėmis perdavinėja viena kitai blyną, taip nuo pasirodymo pradžios užduodamos žaismingos simetrijos toną.

Atliepimas, viena kitos įsiklausymas ir papildymas prilygsta šokiui, kuriame du atvirumu žaižaruojančius kūnus papildo sunkus ir šaltas Cyro ratas. Tarp besisukančios metalinės konstrukcijos šmėžuodavo trapūs žali kiaušiniai, kuriuos prilaikydamos kaktomis lyg estafetę josdvi nešiojo po sceną, tad žiūrovams beliko tik nuoširdžiai šūkčioti ir aikčioti žavintis: į vienį susiliejusių Elenos ir Monikos rankoms organiškai paklūsta metalas.

Iš pažiūros fragmentiški akrobatikos etiudai – pradžioje kiekvienos individualiai, bet palaipsniui atliekami abiejų drauge – atskleidžia tiek jų asmeninį braižą, tiek jų susidirbimo kartu rezultatą. Buvimas dviese dar labiau išryškina jų charakterius: Damasio trykštantį žaismingumą, ekspresyvumą ir Neverauskaitės santūrų ir taktišką valiūkiškumą.

Moteriškas duetas „Accompany Me“ vien savo buvimu scenoje drąsiai kelia klausimus apie lyčių lygybę ir laužo nusistovėjusius, daugiausiai vyriško cirko standartus. Tuo pačiu performerės meta iššūkį ir Cyro ratui kaip įprastai vieną žmogų priimančiam akrobatiniam aparatui, pasirodymo metu vis išlaviruodamos ir ratą pavergdamos savo abiejų meistriškumu.

Tuo pačiu ši metalinė konstrukcija tampa vizualiai aiškiu įrankiu, įgalinančiu kelti klausimus apie asmenines ir bendras ribas. Jėgos ir balanso reikalaujantys akrobatiniai judesiai tampa puikia metafora to, ko reikalauja ir dviejų žmonių santykiai, o neretai savo dinamiką diktuojantis, sunkus ratas – medijuojančiu simboliu tikslumo, gebėjimo matyti save ir kitą, norint nieko neužgauti.

Ir vis dėlto, „Menų Spaustuvės“ Kišeninėje salėje buvo taip tvanku kikenimu bei nuoširdumu, kad net iki šiol sunku atsistebėti, kaip dvi performerės galėjo sukurti tokią jaukiai saugią erdvę. Menininkių susigyvenimas bei viena kitos pajautimas scenoje buvo toks tirštas ir intymus, kad net pralaužus ketvirtąją sieną auditorijai dar akimirksniui sustojo širdis.

Pasirinkdamos blynų kepimą kaip vieną iš etiudus surišančių gijų, jos ne tik sukūrė žmogiškai tikrą ir neįpareigojantį naratyvą, bet tuo pačiu jaukiai priėjo prie buities darbų santykiuose pasidalinimo problematikos. Šioji jų pasirodymo šviesoje tapo ne našta, o veikiau viena kitą auginančiu ir vienijančiu procesu. Ši simbolika atspindi ir tam tikrą cirko gyvenimo dinamiką, kai tarp pasirodymų tenka dalintis buitimi, ne mažiau svarbia kūrybos dalimi.

Klausdamos tokių paprastų klausimų, kaip „Prausiatės ryte ar vakare?“, „Pusryčiaujate prieš apsirengiant ar po?“, akrobačių duetas į savo pasirodymą bei jo buitį įtraukė ir žiūrovus. Parodydamos rūpestį, susidedantį iš smulkių detalių, Damasio ir Neverauskaitė aiškiai siuntė žinutę – meilės ir dėmesio nusipelnome kiekvienas, reikia tik mokėti įsiklausyti ir priimti.

Stebėdama Eleną ir Moniką scenoje įsitikinau, kad šalia visų performatyvumo technikų svarbiausias yra santykio – gebėjimo pajusti ir išgirsti kitą – menas, o jų pasirinkta atvira prieiga šiuo ryšio grožiu pasidalinti su žiūrovu iššaukė katarsiškas ašaras. O juk gyvenant visuomenėje užsisukti savo rate neprisisvilinant blynų dar nieko nereiškia.

Būtent gebėti prisiderinti prie kito asmeninių ribų, dalintis tuo, kas iš pažiūros kitiems nepadalinama, ir yra siekiamiausia meistrystė. Visa tai menininkės be galo subtiliai įprasmino ne tik viso pasirodymo metu viena kitai perduodamos kiaušinius, Cyro ratą ar drauge jame besisukdamos, bet ir švelniai viena kitai atgnybdamos ir su šakute pasiūlydamos blyno, iškepto jų abiejų ir žiūrovų pastangomis.

Viename interviu Neverauskaitė yra minėjusi, jog Cyro ratas kelia nuolatinio skrydžio jausmą. Mes kaip žiūrovai tapome jų abiejų – jos ir Damasio, viena kitą palaikančių bei papildančių menininkių – pakylėjančio ir įkvepiančio skrydžio liudininkais. Neabejoju, kad pakylėta likau ne viena, o kūrėjos saugiai nutupdys galutinį pasirodymo variantą. Tad pabaigai norisi tik padėkoti ir ištarti „Ačiū“, buvo malonu įsisukti.

Menų spaustuvės edukacijos „Scenos konTEKSTAI“ dalyvė  Ugnė Žemaitytė