Dabartiniame Lietuvos kultūros lauke vis daugiau vietos atsiranda šiuolaikiniam cirkui, į kurį publika renkasi drąsiai ir atviromis akimis, nors konceptas dar nėra pakankamai žinomas. Labai gerbtina festivalio HELIUM pastanga parodyti kuo platesnį šiuolaikinio cirko spektrą. Daugiausia žiūrovų pritraukė pasirodymai „In Bilico“ ir „Mikado“, kuriuose gausu klasikinio cirko elementų, su kuriais plačioji visuomenė artimiausiai susipažinusi, todėl labiausiai juos ir norėtųsi patyrinėti, kas būtent užkabino publiką.

Prancūzų trupių La Sociale K ir Collectif sous le Manteau pasirodymai praktine prasme yra itin susiję: abiejuose spektakliuose maža improvizacijos, daugiau teatrališkumo ir dramatiškumo, įdirbio ties technika, naudojamos klasikinės priemonės ir akrobatiniai elementai. Klausimas, tik kodėl taip bijome pripažinti klasikinio cirko elementus? Ar mums ši baimė kyla dėl visų skandalų susijusių su klasikiniu cirku ir susidariusių stereotipų, jog renginys bus lėkštas, nuspėjamas ir jau dešimtis kartų matytas?

La Sociale K savo pasirodyme „In Bilico“ naudojo vieną itin artimą klasikiniam cirkui priemonę – lyną. Pati konstrukcija priminė kosminį laivą, o trys akrobatai patyrė savotišką kelionę į kosminę odisėją. Iš pradžių pasirodymas galėjo pasirodyti šaržiškas – keisti kostiumai bei teatrališki griuvinėjimai iškart sukėlė norą pavartyti akis, tačiau tolimesni akrobatų veiksmai priminė, kad pradžioje susidariusi nuomonė gali būti klaidinga. „In Bilico“ – tai žmogiško kūno pajėgumo tyrimas, esant nesvarumo būsenai. Konstrukcija tarsi kosminis laivas sudėtingėja, pradeda suktis, o akrobatams ant lyno tenka įdėti vis daugiau pastangų išlaikyti pusiausvyrą, bet žmogiškas smalsumas tarsi skatina imtis dar sudėtingesnių triukų, paperkančių publiką.

„Mikado“ atėjo su visai kita estetika ir nauja priemone – kiniškais stulpais. Vėlgi siekiama patikrinti savo žmogiškumo ir idėjų ribas. Scenoje esantis aparatas atspausdina naują iššūkį, kurio griebiasi artistai. Naudojami kiniški stulpai trupei leidžia žaisti „Mikado“ žaidimą: vyksta chaotiškas statymo ir griūties procesas. Spektaklio tempas puikiai perteikia šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdo tendencijas: artistus vienija didžiulis noras įgyvendinti idėjas, tačiau nuolat užsisukama, bėgama, krentama ir toli gražu ne visada pavyksta pasiekti tai, kas išsikelta. Tačiau galiausiai ištinka katarsis, kai konstrukcija galutinai griūva – su griūtimi ateina palengvėjimas. Vis dėlto, pasirodymas pasižymėjo ryškiais vaidybiniais, komiškais, sustrateguotais iki kaulų smegenų, elementais, kurie taipogi galėjo sukelti asociacijas į klasikinį cirką.

Reikia nepamiršti, kad klasikinis cirkas buvo ir bus pagrindas, nuo kurio atsispyrė ši šiuolaikinio cirko šaka, kurioje atsirado begalinė erdvė interpretacijai ir intermedialumui. Šie

pasirodymai akrobatiniais elementais, galbūt ir primena tą klasikinę palapinę. Visgi – tai nuėję per toli, o naujam žiūrovui tokie pasirodymai gali tapti puikia pažinties su šiuolaikiniu cirku pradžia.

Menų spaustuvės edukacijos „Scenos konTEKSTAI“ dalyvė Agnė Zėringytė