Šių metų HELIUM festivalio antraštės skelbė, jog galime tikėtis pasirodymų, kurie neišsitenka šiuolaikinio cirko rėmuose ir apima vizualiuosius menus. Tarsi tai patvirtindamas, pirmasis festivalio repertuaro pasirodymas šiame festivalyje tapo geriausiu vizualiųjų bei performatyviųjų menų sintezės pavyzdžiu. Julian Vogel „China Series“ galima pavadinti šiuolaikinio cirko ir išplėstinės skulptūros chimera, kur abi meno sritys, persismelkdamos viena į kitą, įsteigia specifinius erdvės dėsnius bei formuoja metaforų pripildytą santykį tarp žmogaus ir objekto. Vos įžengus į „Titaniko“ parodų sales tapo akivaizdu: tai Julian Vogel tyrinėjimų laukas, kuriame kiekvienas eksponatas atspindi tam tikrus fizikinių dėsnių, formos ir medžiagiškumo bei veiksmų ir jų pasekmių eksperimentus. Pirmoje salėje, laviruojant tarp erdvę užpildančių, besisukančių ir garsą skleidžiančių sferų bei keramikinių indų duženų tenka pasitelkti ne tik akis, bet ir kitas jusles, kaip erdvinį pajutimą ar klausą. O ir lankytojai, atrodo, nebijo nepaisyti parodose nusistovėjusių taisyklių neliesti ar neprieiti per daug arti prie eksponatų.

Taip steigiasi parodos performatyvumas, kuris įjautrina lankytoją ir byloja, kad čia tvarką nulemia ne vizualumas, o įprastai cirke sutinkami elementai: įtampa, rizika, gravitacija bei kitos fizinės jėgos. Šiuos dėsnius Julian Vogel pasitelkia veikdamas objektus: video darbuose jie dūžta ir yra intencionaliai daužomi. Tuo tarpu prie sienos pritvirtinti besisukantys keramikiniai diabolo su įlinkimais atspindi molio minkštumą. Paaiškėja, jog ta pati medžiaga turi galimybę pakeisti savo būvį iš minkštos į kietą ir trapią, kuri nebegali prisitaikyti prie pokyčių ir dėl to dūžta. Tai nulemia ir žmogaus santykį su objektu – jis gali išlaisvinti daikto potencinę energiją jį sudaužydamas, tačiau ne visus objektus norisi daužyti, net jei jie ir turi tokį potencialą. Kai kuriuos objektus, net dužusius, norisi išsaugoti: tai atspindi tolimiausioje parodos erdvėje kabantys, japoniška kintsugi technika sutaisyti puodeliai, ar, tiksliau jų dalys, kurios, sujungtos aukso klijais įgauna naujas formas ir pabrėžia netobulumo grožį.

Šiuos eksperimentus parodos eksponatai atskleidžia nuosekliai ir taip sukelia vaikystę primenantį atradimo džiaugsmą, o paroda ima panašėti į žaidimų aikštelę, kurioje svarbiausia – patirti ir suprasti kas kaip veikia. Tuo tarpu pasirodymas (aprašyme gan netiksliai pavadintas spektakliu) tampa šių suvokimų kulminacija ir prideda dar vieną – santykio plotmę, kurioje slypi metaforos bei nuorodos į kur kas platesnius kontekstus.

Julian Vogel pasirodymas prasideda paprasčiausiu diabolo sukimu. Parodos garsų įjautrinta ausis fiksuoja garsą ir atpažįsta jog diabolo – keramikinis. Supratus tai paaiškėja, jog ši medžiagos savvbė formuoja atlikėjo santykį su objektu ir sukuria įtampą, kuri kyla dėl rizikos sudaužyti diabolo. Atlikėjas, siekdamas nepadaryti klaidos ir dėl to nenuleisdamas akių nuo savo koncentracijos objekto, po truputį plečia komforto ribas ir siekia ekstremumų. Būtent palaipsniui keliamos įtampos ir nesuvaidintos koncentracijos svarba įsteigia tikrumo elementą, kuris yra būdingas performanso meno žanrui. Pasirodymo trukmė ir pastovumas suteikia užtektinai laiko pasvartyti ir apie aprašyme minimą būties laikinumą, kuris, pradžioje pasirodęs pritemptu konceptu, šio santykio įtampoje pasirodo savaime suprantamas. Galiausiai performansas baigiasi kai atlikėjas intencionaliai numeta diabolo ir šis, pasiekęs žemę dūžta su trenksmu. Šis veiksmas vainikuoja bei apjungia visas „China Series“ dalis, o po jo paroda pasirodo tarsi keramikinio diabolo savybių bei galimybių tyrimo laukas ar treniruočių kelias, nueitas siekiant sukurti ir tobulai įvaldyti objektą. Čia galima rasti ir paaiškinimą, kodėl performansui yra reikalinga paroda ir kaip performansas įprasmina parodą. Taip pat galima pasidžiaugti, jog šiuo atveju menininkas rado būdą cirko dėsnius bei elementus paversti pagrindiniu vizualaus meno parodos objektu, nesukurdamas hierarchijos tarp šių sričių.

Menų spaustuvės edukacijos „Scenos konTEKSTAI“ dalyvė  Miglė Markulytė