Artėdamas prie įėjimo į „Titaniko“ parodų salę, mintyse galvojau apie savo misiją „Scenos konTEKSTAI“ programoje. Kuo aš galiu pasidalinti su Menų spaustuvės skaitytojais. Tik pabandyti kuo nuoširdžiau perteikti savo išgyventas emocijas. Kuo gi daugiau ? Visa kita bus tik negyvi žodžiai, jau pasenusios naujienos ir beprasmiška statistika straipsnyje ne apie ekonomiką.

Tikrai nesiruošiu narplioti kiekvieno atlikėjų žingsnio ar keistai padėto daikto, bandydamas tiksliai nuspėti, tik artisto fantazija ribojamo, siužeto linijoje numatyto jam simbolio vaidmenį. Menas man yra išgyvenimai ir tik kuomet menininkui pavyksta pakelti mūsų, t. y. žiūrovų, jausmus, atplėšti nuo žemės, įtraukti mus į savo sukurtą kelionę, jau galima imti apie kažką kalbėti. Tuomet atsiveria toji ertmė, pro kurią į mus įsilieja menininko žinutė iš širdies į širdį, tik šitaip.

Man viena iš svarbiausių vietų, kurią tyrinėju ir labiausiai bijau praleisti stebėdamas pasirodymą yra tas lūžio momentas, kuomet iš gatvės atėję su savo mintimis, rūpesčiais meno gerbėjai netikėtai ima pasiduoti kūrinio magijai ir susivienija visi po viena melodija artisto fantazijų sukurtoje erdvėje. Būdai, kuriais autoriai pasiekia šį kulminacinį momentą, dažnai yra sunkiai nupasakojami nepaminėjus antgamtiškų jėgų įsikišimo.

Pirmas mano matytas pasirodymas buvo „China Series“ - Julian Vogel. Tik įėjus į patalpą, kurioje „gyveno“ jaunojo menininko paroda, padvelkė dvasia. Kiekvienas elementas kvėpavo klausimais ir atsakymais, vystė savo siužetą, turėjo savo atskirą nuo autoriaus likimą. Persmelkė absoliučiai viskas, prie ko buvo galima prisiartinti. Man nuoširdžiai pasidarė gaila žmonių, kurie to nepamatys.

Aprašyme buvo užsiminta apie keramikines skulptūras, iš karto iškilo asociacijos su jau matytais moliniais meno kūriniais. Mano viduje kaupėsi skepticizmas, tokia mūsų kolekcionuojančio patirtis proto paskirtis – kaupti ir lyginti.

Kad po žodžiais „porcelianas“ ir „skulptūros“ slėpsis Diabolo cirko rekvizitas, pribloškė! Tiek gražių ir netikėtų sprendimų, atrodo, paprastame, visiems žinomame žaisliuke. Spalvos, formos ir netgi garsai buvo ištraukti iš šio 400 metų mūsų vaikus ir žiūrovus žonglierių pasirodymuose linksminančio sukučio sielos.

Ypatingo dėmesio sulaukė didžiąją „Titaniko“ salės dalį užėmusi judanti instaliacija su pakabintais „išverstais“ Diabolo, kurie iš karto „maišė“ tik iš gatvės atėjusio lankytojo jausmus ir kėlė į paviršių pačius giliausius. Viliojo savo estetika ir gąsdino savo kinetinės energijos užtaisu, apie kurios „prisilietimo“ pasekmes išsamiai informavo moderniai sukompiliuota video medžiaga, demonstruojama ant sienos.

Jaučiau, tarp menčių besikaupiantį šaltą prakaitą stebėdamas, kaip greitėja porcelianinio trapumo pasirodymo tempas. Kaip, atrodo, paprastas cirko įrankis, kuriam suteikta galimybė bet kurią akimirką sudužti, viską keičia. Nejučia spektaklis pasiglemžia mintis ir jau nebegali negalvoti, kad ir mes lygiai tokie pat trapūs ir taip pat neturime labai daug pasirinkimų. Kaip tik judėti ir laikytis, arba sustoti ir sudužti, kaip tas dailus Diabolo iki pat savo daiktiškos sielos pervertas jauno artisto dėmesiu.

Vogelio pasirodymas vainikavo ir materializavo parodoje sukeltas emocijas, perkėlė į žmogiškąjį pasaulį, atidavė mums į rankas savo atsakymą.

Kiekviena akimirka yra judesys, iš čia nežinomybė ir rizika. Tačiau tik tokiu būdu įvyksta gyvybės spindesys. Kol galime judėti, mes esame, mes galime „sudužti“ pradingti, bet judėjimas lieka, jis amžinas, galbūt baimė išnykti - tai durys į kitą egzistenciją ?

Tą pačią dieną kitas pasirodymas buvo „In Bilico“ - La Sociale K modernaus cirko trupės. Gerai, kad paskaičiau buklete, jog tai bus moksline fantastika apvilktas vaidinimas, nes iš pradžių kibo senojo cirko triukai: suvaidinti kritimai, įprasti senojo cirko kostiumų elementai. Tačiau kuomet įsivaizdavau, jog visa tai vyksta erdvėlaivyje, apsuptame kosmoso, pačioje vienatvės ir šalčio širdyje, netgi jie rado savo vietą.

Reikia paminėti gyvą muziką, kuri buvo tokia originali ir nuostabi jog aš ją mielai klausyčiausi ir vieną. Žinoma, tai skonio reikalas. Be muzikos šis pasirodymas netektų, nesinori sakyti pusės, bet labai arti, pusės savo magijos. Tikrai abejoju, ar vien tik rizikingų triukų būtų pakakę atvertį emocijų „liuką“ tarp manęs ir atlikėjų.

Kažkoks naujadaras, savo dydžiu užsikovojęs visą salę, keturių šakų lankas su skirtinguose aukščiuose ištemptais metaliniais trosais. Lindo mintis, kad apart savo įmantrumo greičiausiai nieko daugiau iš jo nebus. Tačiau akrobatų „pasivaikščiojimai“ erdvėje tarp viena kitą kertančių plieninių tiesių sukuria mirtinai pavojingo nesvarumo įtampą. Ypatingai kuomet muzikantui nustojus groti ir prisijungus prie likusios „astronautų“ komandos visas šis įrenginys ima judėti, tarsi kartu su amžinai besisukančio aplink kažką už save dar didesnio kosmoso galybe susitaręs spektaklis pasičiumpa ir žiūrovus, sustingusius iš netikėtumo, nutaikęs tą patį mano įžangoje paminėtą momentą.

Nuo šios vietos visas šis reginys ėmė rezonuoti giliai manyje, aš, atrodo, jaučiau tai, ką jaučia patys artistai. Man yra tekę gyvenime išbandyti nemažai laisvo judesio praktikų, kuomet pavyksta leisti kūnui veikti anksčiau, nei apie tai spėjama pamąstyti. Kas to nėra patyrę, gyvena visai kitame pasaulyje.

Tai būsena, kuomet sąmonė prasiplečia, išsiveržia iš savo įprastos saugios dėžutės, kur visi daiktai turi savo vietą. Tie daiktai pakimba erdvėje ir tampa visumos dalimi, kaip ir tu pats, ir tavo kūnas, viena didelė erdvė, viena didelė laisvė. Mačiau, kad artistai tai žino, tuo gyvena, būtent tai nori mums padovanoti. Tuo, kas kaupiasi Cirko artisto kūne pavojingo gyvybei spektaklio metu, įkvepia ir nepaleidžia.

Pasirodymas, atrodo, turėjo tris pabaigas, praradę traukos jėgą cirko astronautai savo kūnais ir judesiais kūrė nepaprasto ryšio pripildytas kinetines, stingdančias erdvę, figūras, kurios galiausiai po truputį ištirpo mūsų emocinės atminties bedugnėje, artistams palikus sceną ir lėtai besisukantį, tratančiais nuo įtampos lynais, suvaržytą kosminį erdvėlaivį.

Tikiuosi, papasakojus apie šiuos du pasirodymus, man pavyko bent kažkiek perteikti tai, kas visą savaitę kabojo virš Menų spaustuvės pastato. Ūžė aukštais, veik negirdimais žmogaus ausiai dažniais, barstė nematomas, bet jaučiamas kibirkštis ant praeinančių damų suknelių ir gąsdino, vakarą į gatves atlydėjusias, kates, nenutuokiančias kas pašiaušė joms kailį.

Menų spaustuvės edukacijos „Scenos konTEKSTAI“ dalyvis Valdas Ručinskas.