Pripratimas prie klasikinių pasirodymų scenoje – aiški pradžia, gražiai tekančios viena po kitos pagrindinės dalys, nuspėjama kulminacija bei pabaiga jau pabodo dažnam teatro lankytojui. Šis sistemingas planas taip pat neleidžia pilnai atsiskleisti ir patiems kūrėjams. Side-Show trupė, pasirodanti HELIUM festivalio scenoje, ne tik laužo nusistovėjusią sistemą, bet ir leidžia mums pamatyti naują formatą. Tačiau ar jų pasirinktas būdas patiko lietuviškam šiuolaikinio meno gerbėjui? Ar jų bandymas kitaip perteikti pasirodymą pavykęs?

Šiuolaikinio cirko pasirodymo „Portraits“ scenoje atskleidžiama menininkų kūrybinė erdvė. Atsipalaidavę Aline Breucker, Camille Paycha ir Sander De Cuyper dirbtuvėse užsiima kasdienine veikla, ir bando žiūrovus kuo natūraliau bei organiškiau supažindinti su meno kūrimo užkulisiais. Reikia nepamiršti, kad „Helium“ yra šiuolaikinio cirko festivalis, todėl, be abejonės, „Lėlės“ teatro scenoje pamatome ir šiam meno žanrui būdingų elementų: triukus naudojant cirko juostas, žongliravimą. Pasirodymo eigoje aktoriai bendrauja tarpusavyje, kartu tapo paveikslus bei sukuria ryšį tarp judesio ir jo vaizdavimo popieriuje.

Įžengus į salę sunku suprasti, kada iš tiesų prasidėjo pasirodymas. Menininkai jau vaikšto po sceną, gamina iš gipso, komunikuoja tarpusavyje. Tai matyti, turėtų būti labai neįprasta žmogui, kuris yra pripratęs prie tamsių užuolaidų spektaklio pradžioje. Nors galima buvo nuspėti, kiek paveikslų bus nutapyta – buvo paruoštos vietos jas pakabinti – niekas, net patys autoriai nežinojo, kokie paveikslai galiausiai išeis, nes pasirodyme buvo nemažai improvizacijos, kaip ir tikrose dirbtuvėse. Manau, kad būtent improvizacija, nestandartinės, galbūt net nesuplanuotos situacijos, kaip inventoriaus kritimas, dužimas ir pan., šiam spektakliui pridėjo šarmo bei padėjo geriau įgyvendinti pagrindinę idėją – žiūrovus nukelti į menininkų darbo erdvę. Mane pasirodymas įtraukė taip stipriai, kad praradau laiko, vietos ir netgi savęs suvokimą. Jaučiausi maža pelyte, kuri pro plyšelį akylai stebi paveikslų sukūrimo istoriją. Tai buvo taip slapta ir atvira, kad tie jausmai mane nukėlė į įsivaizduojamas dirbtuves kažkur Belgijoje, kuriose buvau tik aš ir menininkai.

Dar vienas, iš sistemos išeinantis pasirodymo elementas – pasibaigus spektakliui, žiūrovų pakvietimas užlipti į sceną ir kartu su kūrėjais atsigerti gėrimų bei iš arčiau apžiūrėti ką tik gimusius paveikslus. Mano nuomone tai sukūrė dar artimesnį ryšį tarp žiūrovų bei kūrėjų. Dalyvių šypsenos, didelis įsitraukimas atsakant į pasiūlymą užpilti ant scenos, ovacijos, leidžia man manyti, kad toks neįprastas formatas patiko HELIUM festivalio lankytojams.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad pasirodymas atitiko mano lūkesčius. Perskaičius aprašymą tikėjausi išvysti cirko ir tapybos sąveiką, susipažinti su šių kūrėjų atmosfera dirbtuvėse, šių dalykų spektaklis suteikė su kaupu. Autoriams pavyko atsisakyti klasikinių spektaklio bruožų ir įtraukus jam ne būdingus elementus – neaiškią pradžią, improvizaciją, žiūrovų buvimą scenoje – taip geriau perteikiant pagrindinę idėją. Žiūrovų reakcijos po pasirodymo buvo teigiamos, aplodismentai ir įsitraukimas parodo, kad šiuolaikinio cirko gerbėjai šį kartą liko patenkinti. Noras kalbėti apie matytą spektaklį, analizuoti ir ieškoti naujų perspektyvų žvelgiant į menininkų kasdienybę, leidžia man suprasti, kad pasirodymas pavyko.

Menų spaustuvės edukacijos „Scenos konTEKSTAI“ dalyvė  Karina Kodytė