Šiandien baigiasi penktasis profesinės mentorystės kino moterims programos „Lithuanian Shorts Mentorship“ sezonas. Nuo balandžio mėnesio atrinktos dalyvės turėjo galimybę konsultuotis su Lietuvos kino ir televizijos industrijos profesionalais, kurie dalinosi savo žiniomis ir patirtimi. Penktojo sezono uždarymo proga šių metų programos dalyvių duetas – mentorė režisierė Kristina Buožytė ir ugdytinė režisierė Laura Udra bei 2020-aisiais metais dalyvavusios prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė bei jos ugdytinė režisierė Emilija Petkūnaitė sutiko pasidalinti savo įspūdžiais apie mentorystę.

Emilija ir Laura, kodėl nusprendėte tapti Lithuanian Shorts Mentorship programos ugdytinėmis?

Emilija Petkūnaitė: Aš turėjau idėją – dokumentinį filmą apie pirmąją moterų ledo ritulio rinktinę. Buvau pradėjus jį vystyti ir supratau, kad reikia kažkaip ieškotis tų kontaktų. Esu baigusi Vilniaus dailės akademiją ir akademijoje mes neturime tos ekosistemos, kuri užtikrintų grįžtamąjį ryšį, kuri nuvestų į naujus kontaktus, į rekomendacijas. Aš dirbu taikomojoje srityje (reklamose, televizijoje) ir ten tie kontaktai taip pat tokie „klampūs“. Kai pasirodė Lithuanian Shorts Mentorship programa, galvoju: „Bandau“.

Laura Udra: Aš režisūrą pradėjau studijuoti 29-erių ir atsimenu, kai stojau, galvojau, kad neįstosiu, nes visiškai neturėjau rato žmonių, kurie būtų kine. Ir nors dabar jaučiuosi vis labiau besiintegruojanti į kino bendruomenę, tas jausmas vis dėlto yra užsilikęs. Man yra labai svarbu susipažinti su kine dirbančiais žmonėmis ir jausti, kad aš ten priklausau. Lithuanian Shorts Mentorship programa tapo to dalimi.

Dagne ir Kristina, o kas jus paskatino tapti mentorėmis?

Dagnė Vildžiūnaitė: Kai aš pradėjau dirbti, nebuvo kas man padėtų ir nežinau, ar apskritai mes turime profesinio dalinimosi tradiciją. Jeigu ji yra tarptautiniame lauke, tai Lietuvoje kiekvienas yra už save. Aš visada esu už dalinimąsi. Kai tik tu atsiveri dalintis, tai kažkas visą laiką sugrįžta. Tad prisikaupė patirties ir atėjo laikas ja pasidalinti.

Kristina Buožytė: Paskatino naujos patirties noras. Į mane Lithuanian Shorts jau ne pirmus metus kreipėsi su kvietimu mentoriauti, bet vienus metus buvau užsiėmusi su filmo postprodukcijos darbais ir supratau, kad tiesiog negalėsiu skirti laiko. Dabar, kai esu tarpinėje stotelėje tarp filmų, pagalvojau, kad turiu laiko ir galiu skirti. Ir pačiai buvo labai įdomu išbandyti, kas tai yra, pažiūrėti, ką aš galiu duoti ir ką gauti.

Kokie buvo pagrindiniai jūsų mentorystės metu išsikelti siekiai?

E.P.: Mūsų mentorystės programa vyko pandemijos metais. Tuo laikotarpiu mes buvome izoliuoti nuo bet kokio socialinio gyvenimo. Man labai patiko tiesiog tai, jog mes su Dagne kalbėjomės. Aš mačiau žmogų! Ne savo vyrą, ne savo katiną... Ir visai egzotiškos buvo sąlygos to bendradarbiavimo ir to bendravimo, kuris peraugo į gražią draugystę.

D.V.: Gerai buvo tai, jog Emilija turėjo labai konkretų projektą. Kai nėra konkretaus tikslo, kai žmogus dar savęs ieško, nežinau, ar profesinė mentorystė yra geriausia. Gal lyderystės mentorystė ar koučinimas... Tai šiuo atveju tikslas ir buvo šitas filmas. Ir pakeliui mentorystė išaugo į draugystę ir bendradarbiavimą.

K.B.: Laura visada ateidavo pasiruošusi, žinodama, ko ji nori, ir mūsų susitikimai krypdavo pagal poreikį. Aš labai tikiuosi, kad padėjau, kad mūsų susitikimai suteikdavo jai aiškumo.

L. U.: Man atrodo tie siekiai ne iki galo įvyko (juokiasi). Bet neįvyko, nes aš esu naivi. Kai ėjau į mentorystę, jau ruošiausi Lietuvos kino centrui teikti paraišką savo trumpametražiam filmui. Jaučiausi (ir toliau jaučiuosi) labai užtikrinta dėl to filmo ir įsivaizdavau, kad gausiu finansavimą, vasaros metu nufilmuosiu filmą ir montuojant su mentore pasikalbėsim apie jį. Mano tikslas net buvo pradėti rašyti kito filmo medžiagą. Tai neįvyko, nes mano trumpametražis nepraėjo administracinės patikros ir filmas buvo atmestas, net nesvarstytas. Sugriuvo mano įsivaizdavimas. Mano mentorystė tapo „režisierių terapija“. Man tiesiog reikėjo žmogaus, su kuriuo aš šnekėčiausi apie tam tikrus veiksmus, apie savo abejones.

Laura, kuo naudinga tuo metu jums buvo mentorystė? Kaip jūsų mentorės Kristinos patarimai paveikė jūsų požiūrį į šį iššūkį?

L. U.: Mentorystė man davė suvokimą, kad režisūroje neįmanoma visko sudėlioti, susiplanuoti ir kad pasaulis nėra teisingas. Kristina nevaidino visažinės režisierės ir pasidalino, kad ji taip pat ketino teikti savo projektą ir nesuspėjo... Tie pasidalinimai yra svarbūs, nes tada neatrodo, jog mano vienos pasaulis stovi vietoje.

Emilija ir Dagne, spalio mėnesį pristatėte jūsų kurto dokumentinio filmo „Nutirpusio ledo lyga“ premjerą. Kaip nusprendėte dirbti kartu? Kaip Dagnė tapo šio filmo prodiusere?

D.V.: Emilija atėjo su mintimi, kad jai reikia „susiprodiusuoti“ tą filmą, nes ji pati prodiusuoja reklamas. Tada mes pradėjome kalbėtis ir pagalvojom, kad gal tiesiog aš darysiu savo darbą, Emilija – darys savo. Man patiko ir filmo idėja, ir mūsų bendravimas, kuris, turbūt, ir yra svarbiausia.

E.P.: Dailės akademijoje mes esame išmokyti būti vieni. Viskas solo. Tas pirmas įskiepis to vienišumo... Jį labai sunku išsirauti. Ir kai Dagnė pasakė, jog kiekvienas turim daryti savo darbą... Jėga! Aš labai džiaugiausi.

Klausimas ugdytinėms. Kokių ryšių užmezgėte mentorystės programos metu?

E.P.: Aišku visus tuos ryšius užsimezgiau Dagnės dėka. Su operatoriumi Petru Skukausku visada buvome duetas. Jeigu ne Dagnė, aš nebūčiau suradusi garso režisieriaus. Dabar mes trys muškietininkai (juokiasi). Tapome harmoninga komanda, besidalinančia idėjomis. Galų galiausiai, ir kompozitorius, kuris prisidėjo prie filmo... Šie kontaktai nebuvo mano „orbitoje“.

L.U.: Užmezgiau ryšį su kitom ugdytinėm, kurios irgi turi nežinomųjų savo karjerose, savo kelyje. Mūsų tikslai yra labai skirtingi, bet mes vis dėlto atradom bendrų taškų. Aišku, susipažinau ir su Lithuanian Shorts moterimis.

Ką sužinojote apie mentorystę, dalyvaudamos programoje?

D.V.: Iš tos visų metų patirties man tapo labai aišku, kad profesinė mentorystė visgi labai priklauso nuo ugdytinės. Kai tapau mentore, to neįsivaizdavau. Pačiame žodyje „mentorystė“ mentorius skamba kaip aktyvioji dalis. Tad man tai buvo visiškai netikėta.

K.B.: Gal iš pradžių galvojau, kad čia kažkaip reikia pasiruošti. Bet tada aš pagalvojau, juk čia yra ne apie mane, o apie ugdytinę ir svarbiausia tai, ką ji nori gauti. Susikoncentravau į Laurą ir mūsų visi susitikimai buvo apie tai, kas jai buvo svarbu. Stengiausi atliepti būtent jos poreikius.

Jei mentorystės „aktyvioji“ dalis yra ugdytinis, kokia mentorystės nauda yra mentoriui?

D.V.: Naujai užmegztas ryšys. Matyt, mentorystės tikslas nėra, kad tai taptų ilgalaikiu santykiu. Bet mano ir Emilijos atveju tai tikrai tapo.

O šiaip, kai tu reflektuoji kito žmogaus klausimus, per kito žmogaus refleksiją atrandi save. Čia kaip filmą žiūrėti, tik dar aktyviai dalyvauti, komentuoti (juokiasi). Man atrodo man tai duoda labai daug. Prodiusavime labai daug bėgimo, skubėjimo ir visi mokymai, kuriuose aš pati dalyvauju, yra apie sustojimą. Mentorystėje sustoji ir kalbiesi apie savo profesiją ir tie pokalbiai visada yra abipusiai.

K.B.: Nauda susipažinti su žmogumi, pamatai tada pasaulį iš kitos pusės. Susipažinti su jaunesniąja karta irgi yra labai įdomu. Pamatyti kitą požiūrio tašką, tas problemas, su kuriomis ir aš pati anksčiau susidurdavau. Tie keliai labai kartojasi. Tai man labai patiko.

Mane įkvėpė stebėti Laurą, kaip ji eina toliau, ieško sprendimų. Tai man buvo didžiausia nauda. Kinas yra labai ilgas, labai sudėtingas procesas. Tu turi tikslus ir jie dažniausiai neišsipildo arba išsipildo daug vėliau. Labai prireikia tos energijos ir kartais yra labai lengva nusivilti. Kai tu matai, kad kiti žmonės patys daro ir siekia, tada ir pačiam yra lengviau.

Kokius įgūdžius, kuriuos įgijote mentorystės metu, šiandien naudojate savo profesiniame gyvenime?

E.P.: Dalintis darbais.

D.V.: Man mentorystė buvo užtvirtinimas, kad reikia dalintis, nebijoti. Apskritai, Lietuvoje yra labai daug talentingų moterų ir Lithuanian Shorts Mentorship programa yra viena iš tų vietų, kur galime susitikti. Mentorystės programa prisidėjo prie nebijojimo atsiverti, ieškoti naujų žmonių. Išeiti iš savo nuolatinių „burbulų“.

L.U.: Man padeda supratimas, jog viskas gerai, jeigu projektai nesivysto tokiu tempu, kaip tu galvoji, kad jie turėtų vystytis ir kad daug kas gali tai patirti. Ir viskas gerai, net jei nesi užtikrintas, kai žengi kitą žingsnį. Aš tai išsinešu iš mentorystės.

K.B.: Labai yra gerai gyvenime ir darbe pasižiūrėti, kur esi su kitais žmonėmis, ar jūs teisingai supratote dalykus. Ta refleksija yra trumputė, bet manau ją yra svarbu taikyti dirbant su komanda.

Ką turėtų žinoti ugdytinės arba mentoriai, norintys prisijungti prie Lithuanian Shorts Mentorship programos?

K.B.: Pirma, turėtų žinoti, kad tokia programa yra (juokiasi). Kad labai yra gerai prie jos prisijungti tiek mentoriams, tiek ugdytiniams. Suvažiavimai, bendri susitikimai yra labai svarbu, nes tada tas pažinčių ratas plečiasi. Ir kuo tas ratas didėja, tuo yra smagiau.

E.P.: Man padėjo, kad aš turėjau labai aiškų tikslą. Niekas už tave nieko nepadarys. Turi pats suprasti, kokia tavo rolė tavo paties kelyje. Turi prisiimti atsakomybę už save.

D.V.: Tai tikrai taip. Išsikelti sau tikslą yra labai svarbu. Ir dar, manau, laikas. Turi tai susiplanuoti kaip rimtą projektą, tiek būdamas mentoriumi, tiek būdamas ugdytiniu. Turi pasidaryti kažkokį planą, nes tai nėra klausimų–atsakymų sesijos. Ir, man atrodo, gal geriau mažas tikslas, bet konkretus. Žinoti, dėl ko tu ten eini tikrai svarbu.

L.U.: Jeigu eini į mentorystę, turi būti nusiteikęs dirbti, nes kitaip nieko nebus. Ir tada taip, labai svarbu turėti tų tikslų. Ir dar žinoti, kad tie tikslai gali keistis, kaip atsitiko man. Ir labai smagu, kad ši mentorystės programa yra ir man labai gaila, kad ji baigėsi, aš esu nustebusi (juokiasi). Man ji baisiai patiko.

„Lithuanian Shorts Mentorship“ – tai profesinės mentorystės programa Lietuvoje, skirta kino ir TV industrijoje dirbančioms moterims. Programą įgyvendina lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts”. 6-asis programos sezonas vyks 2024 m. balandžio-gruodžio mėn.

Monika Navickaitė