Menų spaustuvėje vykusio tarptautinio festivalio vaikams ir jaunimui KITOKS metu ispanų teatro kompanija „El Patio Teatro“ pakvietė žiūrovus patyrinėti žmogaus kūną, ką jis savyje talpina ir ar mes esame tik mūsų kūnas, kuriam pasibaigus pasibaigiame ir mes? Taigi šios anatomijos pamokos metu buvo gvildenami išties sudėtingi klausimai. Kaip su vaikais ir paaugliais paveikiai ir skoningai kalbėti tokiomis temomis? Kaip šią tikslinę grupę sudominti egzistenciniais klausimais apie žmogaus prigimtį? Ar „El Patio Teatro“ atrakino šį kodą?

Poetiška kelionė į žmogaus esmę 

Užėmę savo vietas žiūrovai atsidūrė priešais jaukų kambarėlį primenantį senovinę laboratoriją ar biblioteką, kurios šonuose priešais žiūrovus įsitaisę prie stalų sėdėjo du veikėjai (Izaskun Fernandez ir Julian Sáenz-Lopez), smalsiai tačiau ne dramatiškai, užduodami, klausimą, tiek sau, tiek žiūrovams – „Kas mes? Iš ko mes padaryti?“. Iš stiklinių laboratorinių talpų į lėkštę berdami įvairius miltelius, sukeliančius dulkių debesis, tyrėjai vardino cheminius elementus iš kurių sudarytas žmogaus kūnas (o taip pat ir žvaigždės tik kitokiomis proporcijomis), taip raiškiai pakartodami anksčiau užduotą klausimą, tik šį kart dar labiau akcentuodami jo egzistencinę briauną su užuomina, kad nepanašu, jog mokslo atsakymai atliepia šio klausimo gylį. Tyrimas vėliau tęsėsi veikėjams nagrinėjant senus anatominius brėžinius ir butaforiją ir per asmenines patirtis vaizdingai pasakojant susidūrimus su tokiais įdomiais fenomenais kaip amputuotų galūnių fantominiai skausmai ir klaidingi prisiminimai, o pasirodymo pabaigoje akcentuojant, kad šią kelionę jie pabaigia su dar daugiau klausimų nei jos pradžioje.

Fizikalizmo spąstuose

INSIDES personažai yra smalsūs – juos masina klausimai apie tai kas esame, bet jie priima nepažinumą ir juo žavisi. Tiesa, tyrinėjimo atvira širdimi ir protu, nesiekiant visko žūtbūt perprasti, „sudėti į dėžutes“ ir kontroliuoti, temos, labiau ar mažiau tiesiogiai, buvo paliestos ir kelių kitų į festivalį KITOKS atvežtų pasirodymų. Pavyzdžiui, suomių „Hands some feet“ kolektyvo šiuolaikinio cirko pasirodymas „Colorsphere“ taip pat pasakojo grupės tyrinėtojų, kurie bandė perprasti kurioziškus įvykius ir prisitaikyti prie užgriuvusių pokyčių, istoriją, perteikiančią, kad dėsningumų paieškos ir pastangos viską perprasti dažnai būna bergždžios. Smalsiai tyrinėti save ir pasaulį nedarant prielaidų kvietė ir italų „Teatro Telaio“ jauki ir įtraukianti instaliacija „Archipelago“, bei patyriminė kataloniečių „L’authentica“ instaliacija „Soc Natura“.

Tačiau INSIDES ne tik palietė nepreziumuojančio tyrinėjimo temą, o ir uždavė išties sudėtingus klausimus apie žmogaus egzistenciją. Nors nagrinėjami klausimai nėra nauji, regis, geresnio laiko klausti, ką išties savyje talpina žmogus, dar nebuvo: gyvename laikais, kai sudėtingiems klausimams laiko randame vis mažiau. Viena vertus, mokslas dar niekuomet nebuvo tiek pažengęs, tad niekuomet neturėjome tokios gausos įrankių ir metodų, kuriuos galėtume pasitelkti ieškodami atsakymų į kūrėjų užduodamus klausimus, kita vertus, patys šiuolaikiniai metodai (pvz. neuromokslas) naudojami gvildenant šiuos klausimus tarsi suponuoja, kad siekis yra suredukuoti žmogų iki fizinių komponentų, žūtbūt paaiškinti (angl. to explain away) tai, kas atrodo nepaaiškinama. Filosofijos atšakoje, nagrinėjančioje protą, mintis, sąmoningumą ir proto ryšį su kūnu, žinomoje kaip sąmonės filosofija (angl. philosophy of mind), kurios esminiu klausimu kūrėjai ir bando sudominti žiūrovą, šis redukcinis materializmas vadinamas fizikalizmu. Fizikalizmas teigia fizikinę visos būties prigimtį – paprastai tariant, visos mūsų patirtys ir savastis, gali būti suredukuotos iki fizinių procesų, tokių kaip neuronų veikla. Visgi filosofai dar nerado atsakymų į didžiuosius sąmonės klausimus, kuriuos ir užduoda INSIDES veikėjai, o fizikalizmas yra, švelniai tariant, filosofiškai problematiškas.

Užburianti estetika, mistika ir pietietiškas švelnumas 

Spektaklio užduodamų klausimų ir nagrinėjamų temų aktualumo nepaisant, visgi svarbiausia teatre yra ar klausimai užduodami skoningai ir paveikiai. Atrodytų, kad išlaikyti jaunojo žiūrovo dėmesį spektaklyje, kurio formatas primena pamoką, turėtų būti ypač sudėtinga.

Tačiau „Teatro el patio“ kolektyvui pavyko išlaikyti salės dėmesį pasitelkiant užburiančią estetiką ir magiškojo realizmo prieskonį. Senovinės jaukios bibliotekos ar laboratorijos estetika, tikėtina nepaliko neabejingo, o kerinti rudeniškų tonų spalvų dermė ir dėmesingumas kiekvieno objekto detalei, sukūrė tyrinėti kviečiančią, jaukiai mistišką, tačiau tuo pat ir minimalistinę atmosferą. Žiūrovas atsidūrė priešais skoningą „įdomybių spintą“ (angl. Cabinet of curiosities), su kurios turiniu ir objektų pasakojimais nekantriai norėjosi susipažinti. Pamatyti INSIDES būtų verta vien dėl estetikos, net be vertimo iš ispanų kalbos, tačiau, vizualus grožis neužgožė turinio, o tik padėjo jam atsiskleisti.

Aktoriams taip pat pavyko išvengti patronizuojančio santykio su žiūrovais, veikėjai tuo pačiu metu buvo ir kuklūs ir žaismingi, pasakodami daiktų ir savo istorijas kartais jie atrodė tarsi krėsdami išdaigas. Kita vertus, santykis tarp personažų pasirodė nepakankamai išvystytas, istorijas jie pasakojo daugiausia atskirai, bet net ir jiems sąveikaujant buvo sunku užčiuopti ryšį tarp jų. Tačiau galbūt tai buvo sąmoningas sprendimas, meninė priemonė, iliustruojanti solipsizmą? Bendra spektaklio dinamika pasižymėjo vientisumu ir tolygumu, tačiau nebuvo monotonijos, jauteisi tarsi užliūliuotas magiško grožio sapne.

Vienas svarbiausių, tačiau taip pat vienas sunkiausiai apčiuopiamų, pasirodymo sėkmės ingredientų, buvo nesaldus švelnumas ir svajingumas, kuriuo persmelktas visas pasirodymas. Prie to neabejotinai prisidėjo ir pati ispanų kalba (nors titrų skaitymas jaunesniems žiūrovams pasirodymo patirtį tikėtina padarė kiek mažiau sklandžia, ypač turint omenyje temų sudėtingumą), kurios intonacija ir ritmas jau savyje turi kažką šiek tiek vaikiško, valiūkiško ir klausiančio. Prie šio nesaldus švelnumo nemažiau prisidėjo tiek pati scenografija, tiek aktorių manieros, tiek labai neįkyrus garso takelis, tiek paties pasakojimo turinys ir dinamika. Visgi, šiam jausmui suskambėti labiausiai padėjo spektaklio aktorių kuklus manieringumas.

Būtent ši švelni pajauta su magiško realizmo prieskoniu, būdinga pietiečių kūrėjams (net ir rašytojams, prisiminkime Gabrielių Garsiją Markesą, juo pasižymi ir šiuo metu ekranus šturmuojantis italų režisieriaus Paolo Sorrentino filmas „Parthenope“), ir įgalino INSIDES kalbėti sudėtingomis žmogaus egzistencijos temomis nebanaliai, o taip pat „nukenksminant“ tokias iš pažiūros bauginančias temas kaip senatvė, ligos ir mirtis. Veikėjai su vaikišku smalsumu kalba apie senelio amputuotus pirštus, o mirties scena taip įsilieja į spektaklio tėkmę, kad išsigąsti vargu ar pavyktų net ir turint tokį tikslą. Mirtis neišvengiama, taigi natūrali, o galiausiai tai vienas dalykas, kurį visi tikrai turime bendro, tačiau šiuolaikinis žmogus linkęs nuo šios temos bėgti. Pasirodymui ne tik pavyksta „nukenksminti“ mirties temą, bet taip pat netiesiogiai, tarp eilučių, paklausti“ argi gyvenimo grožis nėra pačiame jo efemeriškume?

Priešnuodis materializmui 

Užliūliuojančiame, subtiliame ir magiškuoju realizmu alsuojančiame „El Patio Teatro“ pasirodyme ypač skoningai užduodami klausimai jaunąjį žiūrovą gali sudominti tiek mokslu, tiek filosofija. Pasirodymas įkvepia smalsiai tyrinėti save ir pasaulį ir be didaktikos kviečia įžvelgti grožį nepažinume, trapume ir efemeriškume. INSIDES – tarsi priešnuodis materializmui, nepažinumo ir laikinumo baimei ir iš jos sekančiam žūtbūtiniam norui viską kontroliuoti. Kūrėjams pavyksta subtiliai perteikti mintį, kad gyvenimas ir yra įdomus dėl dalykų, kurių pilnai paaiškinti negalime. Manau kiekvienas, įskaitant suagusiuosius, iš spektaklio išėjo su žiupsneliu magijos, kuri praturtins pilką kasdienybę.

Austėja Tamaliūnaitė, Menų spaustuvės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė. 

Programą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.