Vaikų neturiu, bet teatrą vaikams vertinu ir mėgstu kaip meno formą, ypač kviečiančią pabūti su menu be nereikalingo triukšmo. Šįmet tarptautinis festivalis KITOKS vaikams ir jaunimui tokių minimalistinių progų pabūti ir savotiškai pamedituoti buvo ne viena, toliau savo tekste jas trumpai apžvelgiu. Taip sutapo, kad abu jie savotiški žemiški giminaičiai – iš Katalonijos.

Kaip kalbėti apie mirtį vaikams? Tokia intriga buvo katalonų trupės „El Patio Teatro“ spektaklyje „Insides“ (skirtas nuo 12 metų). Jame du veikėjai, vyras ir moteris, scenoje, primenančia tarsi labai seną amerikiečių televizijos serialą „Namelis prerijose“, tik kur kas subtilesnį ir solidesnį jos variantą, pasakojo apie tai, kas slypi žmogaus kūno viduje ir kaip mus keičia laikinumas. Kitame katalonų trupės „L'autèntica“ spektaklyje „Soc Natura“ (skirtas 0–24 mėnesių kūdikiams) nebuvo nė vieno veikėjo, scena – tai instaliacija, kurioje laisvai bėgioti ir veikti galėjo kūdikiai. Kaip laisvai, paklausite jūs? Taip laisvai, kad kai krito širmos, niekas neatėjo pasakyti, jog jau gana.

Ši „Soc Natura“ instaliacija – tai vaizdo projekcijos, rodančios savotiškas ištraukas iš laukinės gamtos pasaulio. Jose keičiasi metų laikai, spalvos, garsai, pati nuotaika, o įspūdį stiprina ne tik garsai ar vaizdai, bet ir kvapai. Nuotaika keičiama deus ex machina principu pagal gamtos reiškinius, lietų ar saulę, intuityviai pasitelkiami vaizdo įrašai iš laukinės miško gamtos. Man rodos, tai galėtų būti pavadinta potyrių teatru. Visgi šiame teatre buvo galima patirti labai specifinę būseną – ramybę, susikaupimą, kurį įžemino, arba kitaip – įvietino, lietuvių kalba girdimas tekstas. įstrigo, kaip lengvai leidžiama būti ir tyrinėti čia, nes tokią laisvę lengviau sutikti suaugusiesiems skirtame teatre. Bet gal nereikia taip supriešinti suaugusiųjų ir vaikų? Štai „Insides“ kalba kūno laikinumo tema. Čia matome ne instaliacijas, o jautriai pasitelkiamą objektų teatrą, kurį veda pasakojimas. Žmogaus kūno organai čia nėra šiurpūs, kaip tik ramių žemės spalvų, ramiu ir tolygiu tonu veikėjai pasakoja istorijas iš skirtingų gyvenimo tarpsnių, nuo vaikystės iki gilios senatvės, kai buvo susidurta su kūno trapumu. Ir vis norisi prisiminti ne anatomiją, ne taikliai parinktą scenos apšvietimą ar kostiumus, o atmosferą, kur, atrodytų, sudėtinga tema kalbėta su publika taip, kad liko švelnus meditacijos kupinas įspūdis.

Taigi abu šie katalonų spektakliai, būdami ne tik labai skirtingi, bet ir panašūs, priminė, kuo KITOKS teatras iš tiesų yra kitoks teatras vaikams ir jaunimui, ir kaip lengva panirti į tikrą teatro magiją ir joje likti medituoti, net pasibaigus spektakliui.

 Agnė Patackaitė, Menų spaustuvės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė. 

Programą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.