Jaukiai mažoje juodos salės tamsoje aktorės įkuria erdvę, kurioje eksperimentuoja su šešėliais. „Bus tamsu, bet nebus baisu“, – taip pradžioje vokiečių trupė „Tangram“ pristato savo spektaklį „Shades of Shadows“ – šešėlių atspalviai. Ir išties, šiame pasirodyme esi priverstas susikaupti ir pastebėti net menkiausią detalytę, kiekvieną šešėlio atspalvį. Kokią istoriją pasakoja šis šešėlių žaidimų spektaklis? Ir kodėl jis atrodo toks kitoks?

Matyt, reikėtų sakyti, kad tai šešėlių ir objektų spektaklis. Tie objektai į spektaklį ateina iš paprastos kasdienės buities: puodelis, šaukštelis, arbatinukas, stalas ir lemputė. Sumanymo paprastumą dar labiau pabrėžia tai, kad šešėlius atgaivinančiai šviesai sukurti naudojami tiesiog kasdieniai buitiniai prietaisai: rankinis prožektoriukas, toks, kokį tėtis laiko stalčiuje prie durų, ar stalinė lempa, regis ta pati, kurią vakar mama pirko parduotuvėje.

Pasakojimo dramaturgijos šiame spektaklyje neieškokit. Yra tik viena siužeto detalė, sakyčiau – teatrinio etiudo atkarpa – paprasta buitinė scena: du žmonės geria arbatą, sėdėdami prie stalo. Ir čia, staiga, iš puodelio išlenda mažas juodas žmogeliukas. Tikėjausi visko, bet nesitikėjau to! Čia ne magijos triukas, ne sudėtingas technologinis sprendimas, tiesiog visiškai niekuo neypatingas sprindžio dydžio guminis žmogeliukas. Juodas į materiją įsikūnijęs lėlė–šešėliukas. Net lėlių teatro taisyklės jam netaikomos – aktorės žmogeliuką judina rankomis nieko neslėpdamos, va taip paprastai. Pirštas – koja – žingsnis. Dviem pirštais žiupt, suimta maža guminė galva pasisuka, pasižiūri. O salė stebi – nekvėpuodama. Žmogeliukas didėja ir mažėja, atrodytų, laužydamas fizikinius dėsnius, ir stengiasi pasiekti kažką, esantį anapus šešėliuotų sienų. Kas tas kažkas? Nežinom. Bet mes visi, sėdintys salėje, regis, esam kartu su juo – taip norisi, kad jam pasisektų nukeliauti ten, kažkur. Jis ir nukeliauja. Gerai!

Gana įprasta, kad šešėlių spektakliuose iš šešėlių būna kuriami vaizdai ir personažai. Galėjai tikėtis, kad šešėlis pats taps gyvu objektu ir ims gyventi nepaisydamas šešėlinių dėsnių. Tačiau čia – kūrėjai žengia dar toliau ir eksperimentuoja sukeisdami vietomis žmones ir šešėlius. Žmonės stebi šešėlį, o mažasis šešėlis stebi ir tyrinėja žmones, stengdamasis suprasti šio, nešešėlinio pasaulio gyventojus.

Taisyklės laužomos, atrodytų, kiekviename žingsnyje. Kaskart, su nauju scenoje atsiradusiu paveikslu, ištyška naujas klausimas. O kas nutiktų, jeigu ne lemputė šviestų, o kažkas šviestų į lemputę? O kas, jeigu šešėlyje tūnotų dar kitas šešėlis – tarsi mintys tavo galvoje? Kur teisybė, jeigu pažvelgęs į tą patį daiktą iš skirtingų pusių matai skirtingas jo reikšmes? Klausimai supurto atbukusį žvilgsnį, kuriuo esu įpratusi žiūrėti į savo aplinką. Kaip rašė legendinis prancūzų dramaturgas, aktorius ir teatro teoretikas Antoninas Artaud – teatras veikia žiūrovų suvokimą ir gali transformuoti jų požiūrį į realybę.

Realybė kinta akimirksniu, tereikia vien apie tai susimąstyti. Šešėlis yra toks nepaprastas teatro aktorius, kuris paprastai gali atsirasti ir dingti bet kurioje laiko ir erdvės vietoje. Bus didelis ar mažas – priklauso nuo to, iš kurios pusės į jį žiūri. O gal tai jis žiūri į tave? Tiek į gyvenimo, tiek į teatro sceną šešėlis sugeba ateiti nepastebėtas ir taip pat paprastai iš jos išeiti. Jeigu nebegalvoji apie šešėlį – jo ir nebėra.

Emocijų šiame spektaklyje gausu. Bet viena svarbiausia – nuostaba – nepalieka iki pat pabaigos. Kiek kartų rašydama šį tekstą pavartojau žodį „paprastas“, tiek nuostabos kelia šis paprastas (oi ir vėl!) spektaklis, įjungiantis vaizduotės pagreitį kosminiu lygiu. Apsidairiusi supranti, kiek daug aplinkui nematai, nepastebi, nes gausybė dalykų yra tapę tiesiog „savaime suprantami“. O mažam augančiam žmogui jie vis dar magija.

Indrė Stonytė Menų spaustuvės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė. 

Programą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.