Renginiai

choreografija ir režisūra: Bassam Abou Diab | atlikėjai: Bassam Abou Diab, Samah Tarabay ir vertėjas | muzika: Samah Tarabay
trukmė: 30 min.

„Giliai po oda“ – tai asmeninė refleksija, kelianti klausimus, kaip kūnas reaguoja karo ir pavojaus situacijose ir kaip ši išgyvenimo būsena gali virsti specifinės technikos šokiu.

Bassamas Abou Diabas Libano universitete baigė teatro studijas, šiandien jis – folkloro ir šiuolaikinio šokio menininkas. Be spektaklio „Giliai po oda“ (angl. „Under the Flesh“), sukūrė ir atliko pasirodymus „Not Connected“ (liet. „Neprisijungęs“) ir „Of What I Remember“ (liet. „Tai, ką prisimenu“). Jis taip pat sukūrė choreografiją spektakliui „Palestinian Karma“ (liet. „Palestinos karma“) ir jį režisavo. Šis darbas buvo sukurtas Nacionalinei Romos akademijai, o atliktas „Ravello“ festivalyje Italijoje.

Bassamas kelerius metus šoka su Omaro Rajeh „Maqamat“ šokio teatru. Šoko spektakliuose „Mushrooms and Fig Leaves“ (liet. „Grybai ir figų lapai“), „Hibr“, „That Part of Heaven“ (liet. „Ta dangaus vieta“) ir „Watadour“ (liet. „Sukimas“). 2010-aisiais ir 2011-aisiais dalyvavo intensyvioje šokio treniruočių programoje „Takween“, kur dirbo su choreografais Marceliu Leemannu, Emilyn Claid, Thierry Smitsu, Lucu Dunberry, Marco Cantalupo, Anani Dodji Sanouvi, Radhouane’u El Meddebu, Jensu Bjerregaardu, Kristina De Chatelle, Damienu Jaletu ir Franceso Scavetta. Jis taip pat dirbo teatro spektakliuose Libane su tokiais režisieriais kaip Nidalas al Ashkaras, Jawadas al Asadi, Ossama Halalas, Rouaida al Ghali, Badih Abou Chakra ir Malekas Andary.

Naujojo Baltijos šokio organizatoriai - Lietuvos šokio informacijos centras ir „Vilniaus festivaliai“

menų spaustuvė | kišeninė salė
05.03 renginys IŠPARDUOTAS | bilietai: 11,20 Eur | bilietus platina TIKETA (pirkti internetu) | Tiketos kasą rasite ir Menų spaustuvėje (atsiskaitymas tik grynais) | Dėmesio: spektakliui prasidėjus, žiūrovai į salę nebeįleidžiami

Eleonora Costa, Giancarlo Donatini nuotraukos

choreografija: Marlene Monteiro Freitas | atlikėjai: Marlene Monteiro Freitas, Andreas Merk, Betty Tchomanga, Lander Patrick, Cookie (perkusija), Tomás Moital (perkusija), Miguel Filipe (perkusija) | šviesos ir scena: Yannick Fouassier | gyva muzika: Cookie (perkusija) | garsas: Tiago Cerqueira | tyrėjai: João Francisco Figueira, Marlene Monteiro Freitas | prodiuseris: P.OR.K (Lisabona) | platinimas: „Key Performance“ (Stokholmas)

koprodiuseriai: „O Espaço do Tempo“, Montemòr o Nòvas; „Alkantara“ festicalis, Lisabona; „Maria Matos Teatro Municipal“, Lisabona; „Bomba Suicida“, Lisabona (su „DGArtes“ parama); „CCN Rillieux-la-pape“; „Musée de la danse“, Rènas; „Centre Pompidou“, Paryžius; „Festival Montpellier Danse 2014“, Monpeljė; ARCADI, Paryžius; „CDC Toulouse/Midi-Pyrénées“, Tulūza; „Théâtre National de Bordeaux en Aquitaine“, Bordo; „Kunstenfestivaldesarts“, Briuselis; „WP Zimmer“, Antverpas; NXTSTP (su ES Kultūros programos parama) | parama: „ACCCA - Companhia Clara Andermatt“, Lisabona | padėka: „Staresgrime“, Dr. Ephraim Nold

premjera: 2014 m.
trukmė: 80 min. (be pertraukos)

Akmuo, vaškas, medis, metalas, dramblio kaulas ir kitos medžiagos leido žmogui sutverti kūnus, figūras, mechanines lėles... Fiziškai ir jausmiškai išdirbtos, sutvertos dievų ar tiesiog išgalvotos virtualaus pasaulio formos sugeba imituoti gyvenimą ir apgauti mirtį.

Ovidijaus „Metamorfozėse“ Pigmalijono istorija, besivystanti Orfėjaus mite, yra tarsi daina apie viltį prisikėlime. Šioje dviguboje istorijoje, kurioje pasakojama apie nusikaltimus, mirčiai ir žemiškiems suvaržymams nepaklūstama per aistrą ir troškimus.

Antroji šio spektaklio dalis siejasi su 1953-iųjų Alaino Resnais ir Chriso Markerio kūriniu „Statulos irgi miršta“ (pranc. „Les statues meurent aussi“). Prancūziškas žodis „souffrir“ reiškia kentėti (jausti skausmą) ir laukti (taip sakoma apie neatsiimtą siuntinį pašte). Šio projekto rėmuose kūnai-statulos „kenčia nuo prisiminimų“: vikrus vaidinantis kūnas virsta ir simptomišku tvariniu, tarsi gestai taptų atmintinais ir intensyviais.

Statulos – galima ramybės metafora, kamuoliai – judėjimo, o kryžminimas gali būti žmonių transformavimosi į statulas metafora, atitinkantis įsišaknijimą veiksmo vietoje. Suakmenėjimas tampa neįprasta ir itin priešinga kamuoliuko idėjai judesio metamorfoze. Šis spektaklis – sustingusių statulų kamuolys.

Marlene Monteiro Freitas (Žaliasis Kyšulys, 1979 m.) studijavo šokį P.A.R.T.S. Briuselyje ir „Escola Superior de Dança“ bei „Fundação Calouste Gulbenkian“ Lisabonoje. Savo gimtojoje šalyje – Žaliajame Kyšulyje – ji įkūrė šokio trupę „Compass“ ir bendradarbiauja su muzikantu Vasco Martinsu. Marlene kūrė su Emmanuelle Huynh, Loïc Touzé, Tânia Carvalho, Borisu Charmatzu. Jos kūriniai: „Bacchae – Preliudas į valymą“ (2017 m.), „Jaguaras“ (2015 m.), su Andreasu Merku – „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“ (2014 m.), „Rojus – privačios kolekcijos“ (2012–2013 m.), „(M)imosa“ – su Trajalu Harrellu, François Chaignaud ir Cecilia Bengolea (2011 m.), „Guintche“ (2010 m.), „A Seriedade do Animal“ (2009–2010 m.), „Uns e Outros“ (2008 m.), „A Improbabilidade da Certeza“ (2006 m.), „Larvar“ (2006 m.), „Primeira Impressão“ (2005 m.). Bendras šių kūrinių vardiklis yra atvirumas, netyrumas ir intensyvumas.

2017 m. Portugalijos autorių draugija Marlene skyrė „Jaguar“ prizą už geriausią choreografiją. Tais pačiais metais Žaliojo Kyšulio vyriausybė pagerbė ją už kultūros laimėjimus. 2018 m. „Batsheva“ šokio trupei ji sukūrė „Canine Jaunâtre 3“. Taip pat 2018 m. Venecijos bienalėje Marlene pelnė šokio „Sidabrinį liūtą“. Ji nuolat bendradarbiauja su „O Espaço do Tempo“ Portugalijoje, o nuo 2016–2018 m. yra „Artiste Associé“ programos dalis „La Manufacture CDCN“ Prancūzijoje. Marlene yra P.OR.K – kūrybos namų Lisabonoje – bendraįkūrėja.

Naujojo Baltijos šokio organizatoriai - Lietuvos šokio informacijos centras ir „Vilniaus festivaliai“

menų spaustuvė | juodoji salė

bilietai: 31,20 Eur | bilietus platina TIKETA (pirkti internetu) | Tiketos kasą rasite ir Menų spaustuvėje (atsiskaitymas tik grynais) | Dėmesio: spektakliui prasidėjus, žiūrovai į salę nebeįleidžiami

Pierre PLANCHENAULT nuotraukos

Menų spaustuvės programoje „Print Art On Stage“ reziduojantis šokėjas ir choreografas Avidan Ben Giat kviečia į dirbtuves, paremtas naujausiu jo kūriniu „School for the Blind“. Tai kvietimas tyrinėti beribes mūsų kūno ir proto galimybes, atpažinti savo ribas ir rasti būdus joms peržengti. Dalyviai turės galimybę tapti projekto „School for the Blind“ tyrimo dalimi ir eksperimentuoti su savo idėjomis per improvizacijos ir technikos treniruotes bei užduotis.

dirbtuvės vyks vasario 24 d. (sekmadienis) 10.00 – 13.00 | Menų spaustuvė, studija III

dalyvauti gali asmenys nuo 16 metų

dirbtuvės nemokamos

registruotis iki vasario 22 d. galima čia

*iliustracijos autorius Avidan Ben Giat

Tarptautinių rezidencijų programą Print Art On Stage finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė

choreografija, atlikimas, tekstas ir vaizdas: Nach | scenos ir šviesų dizainas, video: Emmanuel Tussore | technikos režisierius, garso dizaineris: Vincet Hoppe | scenos konstrukcija: Boris Munger ir Jean-Alain Van | koprodiuseriai: „Espace 1789“, „Scène conventionnée danse – Saint-Ouen“, „Maison Daniel Féry – Nanterre“, „CDCN Atelier de Paris / Carolyn Carlson – Vincennes“, „Théâtre de Fresnes“ | parama: „La Maison des Métallos – Paris“, „La Scène nationale de Saint-Nazaire“, „le CN D –
Pantin“, „Le CCN de Roubaix“, „le CCN de La Rochelle | padėka: Heddy Maalem ir Marcel Bozonnet

premjera: 2017 m.

trukmė: 35 min.

Aš esu karžygė. Aš rizikuoju.
Diena po dienos aš statau, atrandu, išdrįstu, nepasiduodu.
Esu viena savo tapatybėje įspausta.
Iki ašarų sujaudinta. Griebiu savo vidų, naikinu mylimuosius.
Aš daugialypė, tyra, žiauri, jouissante, kenčianti.
Mano siela dega, ji šventa. Šnibždu bažnyčiose. Meldžiu. Užgrobiu. Savąjį skausmą viešinu taip jį malšindama.

Aš esu Nach.

Mituose ir kultūrose pasiklydusi baidyklė.
Aš žaviu, gąsdinu, verčiu šlykštėtis, kurstau fantazijas.
Esu deivė, šliundra, ragana, šventoji Marija.
Esu bjauri. Svaiginuosi gyvenimu.
Siekiu sukurti ritualą.
Man nerūpi menas, svarbi tik jo neišvengiamybė.

Nach, jauna moteris, susidomėjo krampu (angl. krump, tai šokio stilius), pamačiusi Davido LaChapelle filmą „Rize“ ir 2005-aisiais netikėtai užtikusi vieną iš tų šokio spektaklių priešais Liono operą. Remdamasi miesto ritualais nuo Porte de Montreuil rajono stogų ir šiuolaikinio choreografo Heddy Maalemo spektakliu „Éloge du puissant Royaume“, Nach sako, kad ji „tyrinėja savo vidinių šviesų ir atspalvių teritoriją (…) ir žaidžia su savo dvilyčio kūno dviprasmiškumu, dviem būtybėmis, bendraujančiomis tame pačiame kūne“. Kaip ir visi krampo sekėjai, Nach yra ir ji pati, ir josios avataras. Solo spektaklyje „Cellule“ vaizdo projekcijos dengia šios „ląstelės“ sienas su priartintais kūnų tarpusavio žaidimų vaizdais. Krampo stipriai koduotas ir hierarchinis šokis gimė 2000-aisiais Niujorke po rasistinių riaušių, o Nach pateikia asmeninę – išlaisvintą iš praeities, bet ištikimą rasinio išlaisvinimo judėjimo bendraminčiams – versiją.

Naujojo Baltijos šokio organizatoriai -  Lietuvos šokio informacijos centras ir „Vilniaus festivaliai“

menų spaustuvė | juodoji salė

bilietai: 15 Eur | bilietus platina TIKETA (pirkti internetu) | dėmesio: prasidėjus spektakliui, žiūrovai į salę nebeįleidžiami

A. Škėma

dviejų dalių drama | trukmė 150 min. (su pertrauka)

režisierius ir scenografijos autorius Artūras Areima | kostiumų dailininkė Diana Kuzmickaitė | šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas

vaidina: Vainius Sodeika, Emilis Pavilionis, Anicetas Gedvilas, Jonas Čepulis, Marius Cemnickas, Justina Nemanytė, Jolita Skukauskaitė, Vytautas Kupšys, Petras Kežys, Lolita Martinonytė

premjera 2018 m. balandžio 28-29 d.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras

Panevėžio J. Miltinio dramos teatre kuriamas spektaklis pagal A. Škėmos dramą „Pabudimas“ – tai pirmasis šio kūrinio pastatymas profesionalioje scenoje nepriklausomoje Lietuvoje (1989 m. šį tekstą Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre į sceną perkėlė režisierius J. Vaitkus); be to, tai pirmasis lietuvių dramaturgijos klasikos pastatymas režisieriaus A. Areimos kūrybinėje biografijoje, kuris, kaip tikimės, taps savotišku Panevėžio J. Miltinio dramos teatro vėliavnešiu, užtikrinančiu glaudesnį ryšį tarp savo veido, teatrinės kalbos bei publikos, ieškančios atsinaujinančio teatro ir savosios kultūrinės bei socialinės tapatybės.

Žmogaus prigimtinis dvilypumas, tikrosios savasties bei žmogiškumo, tam tikro vidinio moralinio pagrindo paieškos yra ir A. Škėmos chrestomatinio teksto „Pabudimas“ pagrindinės temos, plėtojamos naujajame A. Areimos spektaklyje. Dramoje „Pabudimas“ matome kraštutines būsenas, ribines situacijas išgyvenančius personažus, kurių svarbiausias tikslas – išlikti žmonėmis arba atrasti bei išpuoselėti savyje po represyviu okupacinės ideologijos presu prislėgtą žmogiškumą, pilietinį bei moralinį sąmoningumą, išsilaisvinti arba, A. Škėmą perfrazuojant, pabusti, bei išsaugoti tikėjimą savo aukos prasmingumu.

Bene didžiausia A. Škėmos teksto stiprybė – jo vaizduojamų veikėjų įvairiapusiškumas. „Pabudime“ veikia žmonės, kuriems nesvetimos silpnybės, kuriuos persekioja baimės bei manijos, kontrastuojančios su jų išorine. A. Škėma vengia etinio ar juo labiau religinio dogmatiškumo, neginčijamų tiesų, todėl šis tekstas skamba stebėtinai šiuolaikiškai, nepaisant to, kad dramos veiksmas tarsi ir vyksta sovietinėje tardymo kameroje.

Nė nekalbant apie pavienius, chaotiškus žiaurumo, prievartos, neapykantos atvejus, interneto erdvę bei žiniasklaidą pastaraisiais metais užplūdo dokumentinės sadizmo scenos, susijusios su įvykiais Ukrainoje ar Artimuosiuose rytuose, išpuoliais prieš atvykėlius iš Rytų Europos, regis, civilizuotose Senosios Europos kultūrose. Spektaklio autoriai tiki, kad vėl iš II-ojo pasaulinio karo pelenų kylanti ksenofobija yra kažkas stipresnio, universalesnio ir reikšmingesnio nei vien pakitusios sociokultūrinės paradigmos liekanos, jaunimo su tokiu pasitenkinimu įvardijamos kaip „homo sovieticus“ palikimas.

„Pabudimo“ kūrėjai įsitikinę, jog anuometinio laikmečio ideologinių dogmų paženklintos temos bei leitmotyvai anaiptol neprarado aktualumo ir šiandien – net priešingai: būtent šiandieninėje Lietuvoje, kylant visuotiniam nerimui dėl pačių įvairiausių išorinių grėsmių, Lietuvos, o ir visos Vakarų bei Rytų Europos visuomenėms saugios užuovėjos ieškant kraštutinėse dešiniosiose ideologijose, laisvės, humanistinės moralės poreikį bei pajautą tolerancijai vis labiau marginalizuojant tikroms bei tariamoms baimėms, pagrindinis A. Škėmos „Pabudimo“ leitmotyvas turėtų nuskambėti ne mažiau aktualiai, nei 1989-aisiais ar prieš šešiasdešimt metų.

menų spaustuvė | juodoji salė

bilietai: 25 eur | moksleiviams studentams senjorams ir grupėms nuo 5 asmenų: 15eur | bilietus platina BILIETAI.LT (pirkti internetu)

Lauros Vansevičienės nuotraukos