Renginiai

kompozicija, libretas, garso įrašai: Michał Libera | kompozicija, balsas, tableau vivant: Barbara Kinga Majewska | gyvajame paveiksle dalyvauja šeši aktoriai-anonimai.

ODMA (išvertus iš lenkų kalbos odma reiškia „plaučių emfizema“) – tai gyvasis paveikslas (tableau vivant) su garso takeliu, sukurtu pagal vieną vizionieriškiausių Franzo Kafkos apsakymų tyrinėjančių garsą – „Jozefina, dainininkė, arba Pelių padermė“. Šioje knygoje pasakojamoje istorijoje kontraversiškai vertinamos pelės (pelės tarp pelių), žinomos kaip dainininkė-švilpautoja virtuozė, kuri, ko gero, neišleido nei vieno garso (net necyptelėjo). ODMA yra šio jos abejotino talento studija. Kūrinyje taip pat atsižvelgiama ir į Kafkos biografijos faktus, kuomet jis gyvenimo pabaigoje sirgo tuberkulioze, kuri stipriai prisidėjo prie jo gerklės komplikacijų ir paveikė jo kalbos patologiją. Vizualinei šio performanso pusei įtaką darė vienos fotografijos, padarytos tuberkuliozės sanatorijoje. Fotografijoje užfiksuota pacientė, besigydanti gerklę saulės spinduliais, bandanti ištverti šią, rodos, nesibaigiančią, laike ir erdvėje sustingusią procedūrą. ODMA ją paverčia gyvuoju paveikslu, kurio viena iš veikėjų yra išskirtinė lenkų vokalistė Barbara Kinga Majewska.

Michał Libera – sociologas, nuo 2003 m. dirbantis garso meno ir muzikos srityje, kur dažniausiai imasi dramaturgo, libretininko, garsinių esė, radijo meno bei operų režisieriaus vaidmens. Paskutiniai Liberos kūriniai – tai „Cosmos-Cosmos“ pagal Witoldo Gombrowicziaus kūrybą, „Sniegas“, paremtas Tedo Hughes’o kūryba, „Kalkwerk/Studium“ Thomaso Bernhard’o pjesėje aprašytu, tačiau niekad neparašytu traktatu apie klausą. Libera yra ne vieno projekto iniciatorius, prodiusavęs Zeitkratzer orkestrą, įkūręs konceptualaus popso leidybinę platformą „Populista“, skirtą įvairios muzikos interpretavimui ir dekontekstualizavimui. Libera yra bene žymiausias lenkų garso meno kuratorius, dirbęs prie įvairių koncertų, festivalių, anti-festivalių, radijo laidų, muzikos programų, parodų ir kt.. Jis įvertintas garbingu paminėjimu 13-oje Venecijos architektūros bienalėje.

Barbara Kinga Majewska – muzikė, vokalistė, atlikėja, kompozitorė, publicistė iš Varšuvos. Studijas baigusi Detmoldo muzikos akademijoje, Karališkojoje Stokholmo muzikos akademijoje bei Frederico Chopino muzikos universitete. Ji – autorė tekstų „Kritinis vokalinis gidas“ bei „Naujojo dainingumo šiuolaikinėje muzikoje manifestas“. Majewska yra koncertavusi tokiose erdvėse kaip Berlyno Konzerthaus, Nowy Teatr, Varšuvos liaudies operos teatras, NOSPR, Lenkijos radijas, Polin, Varšuvos Modernaus meno muziejus, Varšuvos Šiuolaikinio meno centras, Kelno Kunstwerk, Nacionalinis muzikos forumas Vroclave ir kt. Ji yra gavusi kompozicijos užsakymą iš Donaueschinger Musiktage 2017 m.. Savo kūryboje Majewska supina įvairų repertuarą – klasikinę muziką nuo viduramžių iki šių dienų, pop raišką maišo su performanso menu, tekstą su video. Ji naudoja savo balsą kaip priemonę tyrinėti nemuzikinius dainavimo praktikos kontekstus.

Rengiama bendradarbiaujant su Adomo Mickevičiaus Institutu, programos Polska Music dalis.

menų spaustuvė | juodoji salė

bilietai: 5 Eur | bilietus platina bilietai.lt | renginiui prasidėjus žiūrovai į salę neįleidžiami

Juta Pranulytė SWEET SWEAT varinių pučiamųjų ansambliui ir video (festivalio užsakymas)

atlikėjai: The Honkin’ Dudes Brass Band (Dovydas Stalmokas – vadovas, saksofonai; Mindaugas Vadoklis – trimitas; Aurimas Rimeikis – trimitas; Dominykas Vyšniauskas – trombonas; Jievaras Jasinskis – trombonas; Domantas Razmus – perkusija; Ignas Kasikauskas – perkusija, Lukas Pivoriūnas – suzafonas)

„Kūrinys apie vyriškumą, geismą, grožį ir kitus dalykus. Naudojami kompozitorės atrinkti video klipai iš Youtube“ – Juta Pranulytė

Juta Pranulytė muzikos kompozicijos mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Karališkojoje Škotijos konservatorijoje, Viktorijos menų koledže (Melburno universitetas), o šiuo metu studijuoja dailės istoriją ir teoriją Vilniaus dailės akademijoje. Pranulytės kūryba buvo atrinkta į „XXI a. lietuvių akademinės muzikos antologiją“, o muzika atlikta tokių kolektyvų kaip BBC Škotijos simfoninis orkestras, „Dunedin Consort“, „Red Note Ensemble“ ir kitų. Nuo 2018-ųjų kompozitorė taip pat yra šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ meno vadovė.

The Honkin’ Dudes Brass Band – tai saksofonisto Dovydo Stalmoko suburtas pučiamųjų instrumentų ansamblis, inspiruotas Naujojo Orleano tradicinės muzikos. Su įvairiomis improvizacinėmis programomis jis pasirodo įvairiose Vilnaus erdvėse.

Rie Nakajima & Pierre Berthet „Mirę augalai ir gyvi objektai” performansas

Skardinės, švilpukai, garvežių amortizacijos spyruoklės, porcelianiniai dubenėliai, kompresorių dangčiai, ping pong’o kamuoliukai, džiovinti agavos lapai, kempinės, variniai laidai, medžių šakos, vyniojamas popierius, plastikiniai maišeliai, folijos, rožinės pirštinės, pianinas, balionai, kibirai, plunksnos, vanduo, drožlės, akmenukai, gėlių vazonai, gitara, metaliniai vamzdeliai, kininės paulovnijos medžio sėklos, perlai, bambukinės lazdelės, rąstai, akmenys, dulkių filtrai…

Rie Nakajima ir Pierre’as Berthet’as kuria būdus įvairiems daiktams išvibruoti taip, jog jų akustiniai šešėliai imtų šokti: nematomi, nuolat kintantys oro tūriai, kurie judėdami erdvėje apsilanko pačiose slapčiausiose vietose, o taip pat klausytojų viduje. Geriausias būdas, norint priartėti prie daikto dvasios, yra įsiklausymas į patį daiktą, paskatinant juos rezonuoti ir atskleisti savo garsą šiais būdais: suduodant, glostant, kratant, mušant, gremžiant, braižant, draskant, verdant, plojant, barškant, siūbuojant, mėtant, judinant, įmagnetinant, suspaudžiant, žnaibant, galvanizuojant, motorizuojant, griežiant, pučiant, braukant, kaitinant, leidžiant tekėti, užšaldant, numetant, prijungiant, suvyniojant, sumaišant, pratęsiant, dainuojant…

Salomé Voegelin „Nedalomi tūriai“ performatyvi paskaita

Šis kuratorinis performansas aptaria klausymosi (listening) ir skambėjimo (sounding) fenomenus su pažadu tyrinėti erdvę kaip vieną platų ir nedalomą tūrį, kuris yra sudarytas iš įvairių daiktų, tarp kurių – ir subjektyvių „daiktų”, skambančių bendrame savo sambūvyje. Klausantis kūrinių bei tekstų mes išgirsime pasaulį kaip skambančią visatą, sukomponuotą iš procesų bei santykių, kurie skleidžiasi plačiau negu tai apibrėžia konkreti fizinė teritorija, žemėlapis, sienos ar lubos, bei įsikūnija iš medaus ir vandens susidedančioje klampioje sferoje. Tai kolaboratyvi sfera, bendrai gyvenamas pasaulis, kuris mums suteikia priežastį ir galimybę permąstyti, kaip mes gyvename kartu ir kaip sugyvename (inter-are).

Salomé Voegelin yra menininkė ir rašytoja, tyrinėjanti klausymąsi kaip sociopolitinę garso praktiką. Jos darbai ir tekstai nagrinėja garsą bei tą pasaulį, kurį sukuria garsas: jo estetiką, socialines ir politines realijas, kurios yra paslėptos po vizualinio požiūrio į pasaulį paradigmos įtikinamumu. Salomé yra publikavusi kelias garso filosofijos studijose įtakingomis laikomas knygas: „Klausantis triukšmo ir tylos” (2010), „Įmanomi garsiniai pasauliai” (2014), o trečia jos knyga „Politinė garso galimybė” praėjusiais metais buvo išleista Bloomsbury leidyklos. Taip pat Voegelin dirba kartu su Davidu Mollinu (Mollin+Voegelin), jie savo dueto kūryboje siekia apjungti žodžius, daiktus ir garsus, akcentuodami jų nematomus sąryšius, laikiną elgseną bei nematytus ritualus.

menų spaustuvė | juodoji salė, studija III

bilietai: 5 Eur | bilietus platina bilietai.lt | renginiui prasidėjus žiūrovai į salę neįleidžiami

idėja, choreografija: Christos Papadopoulos | muzika: Johan Sebastian Bach | muzikos redaktorius: Kornilios Selamsis | šviesos: Miltiadis Athanasiou-Christos Papadopoulos | kostiumai: Claire Breiswel | technikas: Konstantina Papadopoulou | šokėjai: Georgios Kotsifakis, Ioanna Paraskevopoulou, Maria Bregianni, Amalia Kosma

premjera: 2016 m. | trukmė: 40 min.

„Opus“ – tai šokio spektaklis, paremtas klasikine muzika. Žodis „klasikinis“ kilęs iš lotynų kalbos „classus“ ir graikų kalbos „κλασικός“. Šis žodis apibūdina pagal antikinės kultūros principus ir idealus sukurtą kompoziciją. Klasikinė muzika dažnai išreiškia „aukštesnio lygio“ muzikinės kompozicijos formą (opusą), kuriai būdinga griežta struktūra ir meninis sudėtingumas.

Šis šokio spektaklis savo tema siekia išnagrinėti šią struktūrą ir ją vizualiai pristatyti scenoje. Pagrindinis tikslas – ištirti instrumentinės muzikos centrines normas ir jų taikymą visiškai kitokioje meno formoje – šokyje. Kūnas virsta vizualia muzikos instrumento versija, o muzikinė partitūra –  fizine, diktuojančia choreografiją. Kartais kūnas seka ritmais, kartais – melodinėmis linijomis, kartais jis sutelkia dėmesį tik į vieną muzikinį instrumentą, o kartais – į du ar daugiau. Taip gimsta naujas kodas muzikos kompozicijai iššifruoti.

Viena pagrindinių klasikinės muzikos savybių yra jos sudėtis iš sudėtingų melodijų, linijų ir ritmų, kurie kuria naratyvo jausmą ir lemia mūsų sentimentalią reakciją. Šio spektaklio siekis nėra išryškinti muzikos meno sentimentalų ir psichologinį poveikį auditorijai. Priešingai, atlikėjai stengiasi atsikratyti muzikinės kompozicijos sentimentalaus poveikio, atsispirti muzikos interpretavimo tendencijai ir vertinti muzikinį kūrinį kaip sudėtingą garsų seriją, sukuriančią harmoningą logiką. Tai bandymas ištirti mūsų automatinę reakciją išgirdus muziką.

Christos Papadopoulos baigė Naujojo šokio plėtros mokyklą Amsterdamo menų mokykloje Nyderlanduose 2003 m. ir Graikijos nacionalinio teatro Dramos mokyklą 1999 m. Christos yra šokio trupės „Leon and the Wolf“ įkūrėjas. Jo asmeniniai projektai: „Opus“ („Aerowaves Twenty18“, „Porta“ teatras 2016 m., „Ville-Danse Elargie“ 2016 m., „Jonkoping“, Švedija, 2017 m.), „ Elvedon“ („Aerowaves Twenty16“, „Porta“ teatras, „ARC For Dance“ festivalis, Atėnai, 2015 m.), „Counter Reset“ („Melkweg“, Amsterdamas, 2003 m.). Bendradarbiaudamas su choreografu Vaso Giannakopoulou, jis sukūrė spektaklį „Digono“ („Panorama Dance Festival“, Atėnai, Aleksandrija, Egiptas 2005 m., Stambulas, Turkija ir „Arnhem Holland“ 2006 m.).

Kaip atlikėjas Christos dalyvavo Dimitrio Papaioannou, Alexandros Waierstall („Noema Dance Company“), Kirstin Kuyl Anderson (WEGO), Roberto Staino, Fotiso Nikolaou („X-it“), Natassos Zoukos, Marousso Karalekos, Saskios van de Heur, Martino van de Drifto, Mariellos Nestoros ir Rios Higler darbuose. Jis taip pat daug dirbo kaip teatro spektaklių choreografas ir judėjimo direktorius. Christos buvo choreografų komandos, atsakingos už Europos žaidynių atidarymo ceremoniją 2015 m. Baku ir Atėnų olimpinių žaidynių atidarymo ir baigimo ceremonijas 2004 m., narys. Nuo 2013 m. jis bendradarbiauja su „Odeion Athinon“ teatro akademija kaip choreografijos, kompozicijos ir improvizacijos instruktorius. Jis taip pat vedė seminarus apie techniką, kompoziciją ir improvizaciją Atėnuose, Chanijoje, Salonikuose, Kopenhagoje.

menų spaustuvė | juodoji salė

bilietai: 20, 25, 30 Eur | bilietus platina TIKETA (pirkti internetu) | Tiketos kasą rasite ir Menų spaustuvėje (atsiskaitymas tik grynais) | Dėmesio: spektakliui prasidėjus, žiūrovai į salę nebeįleidžiami

Patroklos Skafidas nuotraukos

choreografija ir atlikimas: Lukas Karvelis | muzika: Adrian Crespo Barba | premjera: 2019 m. | trukmė: 40 min.

„Blank Spots“ (liet. „Tuščios dėmės“) – monospektaklis, nagrinėjantis asmeninio ir kolektyvinio identitetų ryšį, jų kaitą greitame ir dinamiškame šiandienos pasaulyje. Dvi spektaklio dalys supriešina alter ego Trišos pasirodymą ir visiems atpažįstamus lietuviškumą simbolizuojančius atributus. Pirmojoje spektaklio dalyje pasirodanti Triša – vulgari, ekstravagantiška būtybė, laisvai žongliruojanti iššaukiančiais įvaizdžiais ir vis save (per)kurianti. Hiperbolizuotas Trišos personažas atskleidžia asmeninio identiteto takumą ir nuolatinį atsinaujinimą.

Antroje spektaklio dalyje įvykstanti Trišos transformacija, lietuvių liaudies dainų leitmotyvų ir baltų mitologijos elementų pasirodymas atsigręžia į archetipus – identitetą, kuris, kaip tikima, „duotas“. Supriešindamas identitetą kaip asmeninį kūrinį ir identitetą kaip duotybę, spektaklis kviečia mąstyti, ką reiškia būti lietuviu pasaulyje ir ką – savyje talpinant ištisą pasaulį būti lietuviu.

Lukas Karvelis (Lietuva) yra dirbęs su žymiais choreografais, tokiais kaip Marina Mascarell, Jiri Kylianas, Antoninas Comestazas, „Alleyne Dance“, Cayetano Soto. Jis mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiulrionio menų mokykloje, o vėliau „Codarts“ menų universitete Nyderlanduose.
2015–2018 m. kaip kūrėjas rezidavo „Performnce Bar“ Roterdame. 2017 m. gavo stipendiją iš choreografo J. Kyliano. Tais pačiais metais dalyvavo AI17 šokio festivalyje Toronte, Kanadoje. Rengė kūrybinį projektą su dizainere Youjia Jin Paryžiaus mados savaitėje 2017-aisiais.

2018 m. gavo 2 vietos prizą ir video prizą Štutgarte vykstančiame „Solo-Tanz“ konkurse. Tais pačiais metais dalyvavo festivalyje „Lucky Trimmer“ Vokietijoje ir šokio platformoje Berne, Šveicarijoje. Praeitą pavasarį su mainų programa aplankė Niujorke esančią Alvino Ailey šokio mokyklą. Jo solo spektaklis „Blank Spots“ buvo pristatytas Vokietijoje, Olandijoje ir Brazilijoje.

menų spaustuvė | kišeninė salė

IŠPARDUOTA | dėmesio: spektakliui prasidėjus, žiūrovai į salę nebeįleidžiami

autorius: Denisas Kolomyckis | kolaboracija: Agnė Petrulėnaitė, Daniel Broadbent | partneriai: Lietuvos kultūros institutas, Kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Justė Kostikovaitė, „Pavilion Dance South West“ (PDSW), Menų spaustuvė | trukmė: 4 val.

Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ pristatoma vienos dienos dirbtuvių „10:01 Dance Story“ programa. Per šias dirbtuves, naudojantis „atviros studijos“ principu, nuo 12 iki 16 val. dalyviai ir žiūrovai bus kviečiami kurti savo režisuotus trumpus šokio video kartu su šokėju Denisu Kolomyckiu ir videomenininke Agne Petrulėnaite.

Kiekvienas dalyvis atliks režisieriaus, scenarijaus autoriaus ir choreografo vaidmenį. Projektas „10:01 Dance Story“ yra sutelktas į bendradarbiavimą su įvairiais menininkais ir skirtingomis auditorijomis. Dirbtuvių dalyviai įsitrauks į video kūrimo procesą per eksperimentinį, netradicinį šokio dokumentavimo būdą, darbą, nukreiptą į asmeninį santykį su šokiu, judesiu ir kinematografija.

Paraleliai „Menų spaustuvės“ foje bus pristatyti 33 trumpi šokio video filmukai instaliacijų pavidalu. Žiūrovai bus kviečiami stebėti jau uždokumentuotus šokio video ir pasinerti į kelionę po įvairias vietas ir skirtingas judesių išraiškas.

„10:01 Dance Story“ – tai šokio video dienoraštis, įkvėptas legendinio kino kūrėjo Jono Meko ir jo „365 dienų“ projekto. Nekonvencionalios šokio ir judesio struktūros, neatskiriamos nuo to, kaip autorius supranta aplinkinį pasaulį, šokio poezijos srautą, emocinių pokyčių spektrą. Šiame projekte nėra vieno autoriaus, tai labiau bendradarbiavimo platforma ir metamorfozės per skirtingų kūrėjų santykius.

menų spaustuvė | kišeninė salė ir fojė
renginys nemokamas