Rezidencijų programa – šansas naujai kūrybai pandemijos metu

Trumpalaikis vasarą aplankęs atokvėpis, kultūros sektoriui leidęs teorinį galvosūkį dėl išlikimo pakeisti praktine – nors ir gerokai ribotesne – veikla, panašu, ir vėl kybo ant plonyčio plauko. Stebėdami augančius koronaviruso statistikos skaičius, scenos menų kūrėjai neramiai dairosi į ateitį, stokojančią optimistinių prognozių, stengiasi išnaudoti kiekvieną gyvo susitikimo su žiūrovu progą bei pusbalsiu kalba apie galimai ateisiantį laiką, kuomet kūrybinė veikla vėl turės tilpti į keturias sienas ne juodojoje teatro dėžutėje, bet ekrane. Šis laikas – taipogi ir gera proga retrospektyviai pažvelgti į nepriklausomų kūrėjų darbus, kuriuos pavyko nuveikti per pastarąjį beprecedentį laikotarpį. Menų spaustuvėje po karantino pirmą kartą prasidėjusi rezidencijų programa „Kūrybinė vasara“ – projektas, talpinantis net penkis tokius darbus bei suteikęs galimybę pradėti vystyti naujus scenos menų kūrinius pandemijos akivaizdoje.

 

Rezidencijų programa vietos kūrėjams

 

Balandžio pabaigoje Menų spaustuvė paskelbė apie naują rezidencijų programą, gimusią iš organizacijos atstovų noro prisidėti prie bene labiausiai nuo karantino nukentėjusios kultūros sektoriaus dalies – nepriklausomų scenos menų kūrėjų – atsigavimo. Iki dviejų mėnesių trukmės rezidencijų metu jos dalyviams buvo suteikta tiek galimybė naudotis Menų spaustuvės erdvėmis bei technine įranga, tiek finansinė parama.

 

Tiesiai iš karantino nežinomybės į aktyvią veiklą rezidencijų programos metu žengė penkios kūrybinės komandos, atrinktos iš nemažo skaičiaus į atvirą kvietimą atsiliepusių organizacijų bei pavienių kūrėjų. Tai – šiuolaikinio cirko artistai Elena Kosovec ir Kęstas Matusevičius su darbais „Nionia“ bei „Drabužiai ir mes“, šokio menininkių duetas „B & B“ su projektu „Einu pirkti pieno“, kompozitorius Dominykas Digimas su įvietinta garsine patirtimi „Going to nowhere“ bei režisierius Jonas Tertelis su videoprojektu „Video ergo sum“.

 

Elena Kosovec. Nuotrauka - Dainius Putinas

Elena Kosovec (foto - Dainius Putinas)

 

Nuo rezidencijos iki festivalio – vienas žingsnis

 

Sparčiai besivystančiai Lietuvos šiuolaikinio cirko scenai didelį dėmesį skirianti „Menų spaustuvė“ į „Kūrybinę vasarą“ pakvietė du lietuvius cirko menininkus, kurių rezidencijos metu vystytiems projektams vos po kelių mėnesių nusišypsojo sėkmė susipažinti su publika. Elenos Kosovec monospektaklis „Nionia“ bei Kęsto Matusevičiaus ir „Kanta Company“ spektaklis „Drabužiai ir mes“ rugsėjį tapo tarptautinio festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ dalimi, kur buvo pristatyti Lietuvos cirko popietės kontekste ir sulaukė teigiamų įvertinimų ne tik iš festivalio žiūrovų, bet ir iš scenos menų kritikų.

 

„Kūrybinėje vasaroje“ pradėjusi kurti solinį darbą „Nionia“ ir jo eskizą pristačiusi festivalio metu Elena Kosovec sako atradusi džiugesį dirbti viena: „Visada įtariau, kad dirbti pačiai su savimi man turėtų patikti, o „Kūrybinės vasaros“ metu man pavyko tuo įsitikinti“. Elenos „Nionia“ pagrindas – asmeninės vaikystės patirtys: savo darbe ji stengiasi prisiminti ir pritaikyti prieš daug metų atrastus savo gestus, judesius, išraiškas ir stebėti jų įtaką dabartiniam kūnui. Kūrėja atskleidė, kad buvo ypač sunku už viską atsakyti pačiai, bet pastangos buvo prasmingos, tapo lengviau įsiklausyti į save ir pasitikėti priimamais sprendimais. 

 

Nors karantino metas Elenai, kaip ir daugumai scenos menų atstovų, nebuvo lengvas, kartais užplūsdavusią apatiją ir nerimą ji malšindavo gamtos apsuptyje. Menininkė sako atradusi kūrybinėje veikloje itin padedančią formulę: išmokti rasti, panaudoti ir paleisti informaciją. „Kai kurios idėjos ateina ir lieka, kai kurios palieka tik mažą pėdsaką, bet visa tai yra vienodai svarbu ir formuoja darbo turinį“, – sako cirko artistė.Po kūrybinių apmąstymų izoliacijoje be galimybės treniruotis atėjusią „Kūrybinę vasarą“ ir galimybę visu pajėgumu pasinerti į darbus rezidencijojemenininkė vadina siurrealia ir neįkainojama patirtimi.

 

Kanta Company - foto Dainius Putinas

Kanta Company (foto - Dainius Putinas)

 

Pandemijos akivaizdoje – naujas kūrybinis posūkis 

 

SaSak Salpaus cirko mokyklą Suomijoje baigęs Kęstas Matusevičius su kolegėmis amerikiete Lyla Goldman ir suome Aino Mäkipää „Kūrybinės vasaros“ metu taip pat sukūrė šiuolaikinio cirko spektaklio eskizą, tačiau jo centre atsidūrė ne asmeninės patirtys, o kiek netikėtas objektas – drabužiai. „Drabužiai ir mes“ – šio artistų trio neseniai įkurtos trupės „Kanta Company“ darbas, kuris jau kitais metais turėtų įgauti baigtinį pavidalą ir iškeliauti į gastroles po Lietuvą bei, tikimasi, užsienį.

 

Kęstas Matusevičius pasakoja, jog užklupusi pandemija ir gauta proga reziduoti Menų spaustuvėje gerokai pakoregavo pirmines kūrybines užmačias: „Pavasarį, kol dar nebuvo didelių COVID-19 apraiškų, dirbome su kitu spektakliu Suomijoje ir turėjome didelę dekoratyvinę sieną, kuri buvo svarbi kūrybinio proceso dalis. Pandemijai įsibėgėjus nebeturėjome vietos repeticijoms ir galiausiai sustojome nežinodami, kada galėsime pratęsti darbą. Tuomet gavome progą Menu spaustuvėje kurti savo spektaklį, bet dėl didelių dekoracijų negalėjome atsivežti minėtos sienos ir teko viską pradėti iš naujo, su naujomis idėjomis. Šiuo metu labai džiaugiamės „Drabužiai ir mes“, kurio nebūtume sukūrę be „Kūrybinės vasaros“.

 

Anot cirko kūrėjo, didžiausiu iššūkiu tapo tai, jog su spektakliu „Kanta Company“ dirbo savarankiškai, be režisūrinės pagalbos iš šalies, tačiau šią problemą pavyko išspręsti su scenos menų bendruomenės pagalba. „Du mėnesius praleidome trise užsidarę Juodojoje salėje ir buvo sunku nuspręsti, kuria linkme mums reikėtų eiti. Kai tik pajutome, kad stringame, nusprendėme tai, ką sukūrėme, parodyti pavieniams žmonėms. Gavome nuomonių ir komentarų iš šalies, kas padėjo judėti tolyn“, – pasakoja Kęstas.

 

Rezidencijos metu „Kanta Company“ taip pat pavyko apčiuopti naują darbo metodą, suteikusį specifinių spalvų rezultatui: „Cirke artistai dažnai dirba su viena ar dviem disciplinomis, mes taip pat iki šiol orientavomės tik į savo specifines disciplinas. Rezidencijos metu norėdami praplėsti vaizduotę nusprendėme apsikeisti disciplinomis, o kadangi išmokti su ja dirbti užtrunka metų metus, tokia netikėta improvizacija atneša naujų dalykų – į įrankį pažiūrima iš visai kitos perspektyvos“.

 

Twenty fingers duo Going to nowhere Foto Lauryna Narkeviciute

Twenty fingers duo (foto - Lauryna Narkevičiūtė)

 

Garsovaizdžių paieškos ištuštėjusiame mieste

 

Priešingai, nei scenoje kuriamiems darbams, jaunosios kartos kompozitoriaus Dominyko Digimo meninei idėjai karantinas suteikė daugiau atradimų, nei praradimų. Rezidencijos metu su styginių duetu „Twenty fingers duo“ vystyto kūrybinio veiksmo „Going to nowhere“ metu kūrėjas pasidavė intuityviam vaikščiojimui po ištuštėjusį Vilniaus miestą. Sumažėjus sostinės gyvenimo intensyvumui, garso menininkai turėjo galimybę išgirsti tai, ką didelio automobilių ir žmonių srauto garsai mieste paslepia – miesto gamtos garsyną, tapusį jų tarpdisciplininio kūrinio pagrindu.

 

„Nusistatę tik pradžios ir galutinį tašką, kiekvienas atskirai, vedami mūsų ausį patraukiančių akustinių sąskambių, praeidavome savo unikalų maršrutą. Vėliau sudėdavome visų žemėlapius vieną ant kito ir stebėdavome, kur mūsų keliai susikerta, ką bendro pastebėjome. Tokiu būdu galime susidaryti gan platų apeitos vietovės akustinį įvaizdį. Visa tai atlikus, dokumentuodavome savo įspūdžius tekstine, video forma, įrašinėjome vietovių garsus, pasivaikščiojimo inspiruotas muzikines refleksijas – kaupėme patirčių archyvą“, – pasakoja muzikos kūrėjas.

 

Anot Dominyko, „Going to nowhere“ dar neturi išgrynintos realizacijos formos – savąjį archyvą komanda ketina kaupti kuo ilgiau, o galiausiai visa tai suvesti į žanrų neapibrėžtą reginį. Kūrėjas pabrėžia, jog ši rezidencija ne tik suteikė progą vėl užsiimti aktyvia kūrybine veikla, bet ir išjudino seniai brandintą mintį bei tapo laboratorija, davusia startą šiam dideliam, ilgam darbui. „Pravaikščioję daug testinių kilometrų Vilniuje, įsirašę daug gigabaitų garsų atradome, koks yra pats nuoširdžiausias ir veiksmingiausias darbo būdas norint perteikti visus šio betikslio pasivaikščiojimo ir akustinio tyrinėjimo džiaugsmus“, – rezultatu džiaugiasi garso menininkas.

 

B ir B Einu pirkti pieno

Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė

 

Iš Menų spaustuvės – į miegamąjį rajoną

 

Savosios rezidencijos metu iš Menų spaustuvės erdvių išėjo ir šiuolaikinio šokio atstovės Agnietė Lisičkinaitėbei Greta Grinevičiūtė, pažįstamos kaip duetas „B & B“. Jos vystė įvietinto teatro projektą „Einu pirkti pieno“, kurio ašis – Šeškinės mikrorajonas. „Kūrybinėje vasaroje“ vyko antrasis kūrybinio proceso etapas – pirmąjį Agnietė ir Greta atliko Airijoje, Echo Echo šokio teatro rezidencijoje praėjusį spalį. Savo naujojo kūrinio premjerą duetas numato 2021 m. vasarą.

 

„Labai džiaugiamės, kad dėka nelemtos pandemijos Lietuvos organizacijos atsigręžė į čia esančius menininkus ir mes turėjome šią prabangą reziduoti Lietuvoje“, – sako Agnietė Lisičkinaitė. Anot jos, karantinas sustabdė gyvą veiksmą, tačiau darbo nuo to nesumažėjo – menininkių duetas turėjo galybę pasiruošimo ateities projektams darbų. Tuo tarpu į „Kūrybinės vasaros“ rezidenciją „B & B“ aplikavo su idėja, jau pritaikyta kūrimui pandemijos metu, tad šia prasme apsisaugojo nuo netikėtumų.

 

Visgi netikėtumų – tik, šiuo atveju, malonių – „Einu pirkti pieno“ kūrimas pažėrė nemažai. Agnietė sako, kad didžiausias rezidencijos atradimas buvo tai, jog Šeškinė – ne paprastas pilkas miegamasis rajonas, o savita ir labai įdomi lokacija, savyje talpinanti daugybę istorijų ir kasdieniško buities grožio. Be to, prie projekto Agnietė ir Greta prijungė ir daugiau komandos narių - scenografą Vladą Suncovą, dramaturgę Sigitą Ivaškaitę ir šokėją Giedrę Jankauskienę, – kiekvienas iš kurių įnešė savo svarbų indėlį pažindinantis su Šeškine, pavyzdžiui, scenografas V. Suncovas užfiksavo daugiau nei 40 skirtingų balkono grotų piešinių variantų. Šios ir kitos detalės leido visiškai naujai pažvelgti į aplinką, kurios įprastomis aplinkybėmis dažnas nė neasocijuotų su galimybėmis skleistis menui.

 

Jonas Tertelis Video ergo sum foto D.Matvejevas

Jonas Tertelis (foto - Dmitrij Matvejev)

 

Buvusio pasaulio ilgesys videoinstaliacijoje

 

Teatro ir kino režisierius Jonas Tertelis drauge su tarpdisciplininio meno kūrėju Arvydu Grišinu ir dramaturgu Andriumi Jevsejevu „Kūrybinės vasaros“ metu dėmesį sutelkė į vizualinį meną – videoinstaliaciją „Video ergo sum“. Jonas Tertelis pasakoja, jog vienas iš pagrindinių projekto iššūkių buvo rasti vaizdinius, kurių žmonėms pritrūksta karantino metu: ko pasiilgstame žiūrėdami pro langą, nekeliaudami, į kokias detales kreipiame dėmesį ir kaip tai mus formuoja. „Darbas lyg ir išėjo apie prieš tai buvusio pasaulio ilgesį“, – sako Jonas.

 

Šiuo metu rezidencijoje vystytas projektas jau pasiekė finišo tiesiąją ir yra beveik paruoštas parodymui. Pasak kūrėjų, didžiausias iššūkis buvo rasti raiškos formą – nors Menų spaustuvės erdvės buvo tinkamos idėjos išpildymui, šviesiausiu metų laiku ir su nedideliais resursais ne viskas pavyko taip, kaip buvo tikėtasi. „Tačiau nori, kad tai veiktų, ir tuomet ieškai būdų, kaip minusus paversti pliusais, kitaip tariant, turi rasti dialogą su gamta: su vieta, su šviesa, techninėmis galimybėmis, fiziniais ribojimais, laiko resursais ir požiūriais“, - mintimis dalinasi režisierius.

 

 „Video ergo sum“ kūrimas menininkų trejetui pasitarnavo kaip savirefleksijos erdvė: Jonas pabrėžia, jog pats procesas tapo labai asmeniška kova su savimi, o taip pat – ir nuolatinėmis susitarimo paieškomis. „Nėra lengva susitarti tarp trijų labai skirtingai kritiškai matančių pasaulį ir vienas kitą galvų“, – juokiasi idėjos autorius ir džiaugiasi, jog kūrėjų skirtybės galiausiai tapo juos jungiančiu vardikliu. Jis svarsto, jog rezidencijoje vykdomo projekto turinį veikė nuolat kintančios nuotaikos bei kintanti visuomenės ir namų atmosfera: „Visame tame reikėjo rasti būdą reflektuoti, kartais nemaloniai sau įsivardinti, ką ir kodėl aš šiuo metu taip ar kitaip vertinu“.

 

Rezidencijos – ne tik pandemijos metu

 

Menų spaustuvės vadovė Jolita Balandytė džiaugiasi, kad improvizuotas rezidencijų programos planas pasiteisino su kaupu: visi „Kūrybinėje vasaroje“ startavę projektai toliau sėkmingai tęsia savo kelionę. Tęstinumo idėja, anot jos, svarbi ne tik kūrėjų darbams, bet ir pačiai programai – nors iki pandemijos tokio pobūdžio projekto vasaros planuose Menų spaustuvė neturėjo, „Kūrybinės vasaros“ sėkmė sukūrė precedentą ateities užmačioms.

 

„Kūrybinė vasara Menų spaustuvėje“ leido iš naujo permąstyti tokio pobūdžio programų poreikį ne tik pandemijos metu, bet ir esant įprastoms gyvenimo sąlygoms, į kurias, tikimės, anksčiau ar vėliau sugrįšime. Lietuvos menininkus į mūsų erdves vasaros metu būtinai pakviesime ir 2021-aisiais – mums labai svarbu prisidėti prie naujų, didelį potencialą turinčių kūrybinių veiklų auginimo“, – žada J. Balandytė.

 

 

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

Grįžti atgal

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Naujienos el. paštu