Naujienos

„Naujo cirko savaitgalio'19“ metu - paskaita apie šiuolaikinio cirko istoriją

„Naujo cirko savaitgalio'19“ metu - paskaita apie šiuolaikinio cirko istoriją

Šiuolaikinio cirko žanras per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje tapo neblogai pažįstamas ir pripažįstamas net ir tradicinį cirką atmetančių žiūrovų. Vis dėlto iki šiol viešai neteko kalbėtis apie tai, kad šiuolaikinio cirko šaknys glūdi visai ne moderniame (palapinių, apvalių aikštelių, gyvūnų bei blizgučių) cirke, o gerokai ankstesnėse tradicijose, kurias nuolat formavo esamasis laikas ir jo skelbtas požiūris į žmogų bei meną.

Paskaitoje „Šiuolaikinio cirko istorijos punktyrai“ trumpai kalbėsime apie iki šiol išlikusių savarankiškų cirko disciplinų istoriją ir formavimąsi, kiek plačiau – apie šiuolaikinio cirko atsiradimą, kitų menų įtaką jo raidai ir komerciniais arba tiriamaisiais tikslais grįstas jo apraiškas. Ar egzistuoja grynasis šiuolaikinis cirkas? Kokios technikos priklauso išimtinai jam? Ar tikslu spektaklius vadinti teatro vaidinimais su cirko elementais, o galbūt yra atvirkščiai? Ką šiandienos cirkui paliko dresuotų gyvūnų ir apsigimimus turinčių žmonių ekspozicija? Pusantros valandos paskaitoje gili kiekvieno reiškinio analizė netilps, tačiau punktyrais praeiti šiuolaikinio cirko istoriją pabandysime.

Paskaitą veda teatro kritikė Aušra Kaminskaitė ir „Naujojo cirko savaitgalio'19“ vadovas Audronis Imbrasas.

data: rugsėjo 15 d. | laikas: 15 val. | vieta: MS kavinė

Italų šokėjos „dueditre“: įkvėptos senovės graikų mito

Italų šokėjos „dueditre“: įkvėptos senovės graikų mito

Vasaros pabaigoje Menų spaustuvėje reziduoja net keletas kūrėjų iš užsienio. Tarp jų – iš Italijos atvykęs šokėjų kolektyvas „dueditre“, rugpjūčio 29 dieną pristatantis savo šokio spektaklio eskizą. Elenos Valdetaros ir Vittorios Franchinos kūrybinė veikla Lietuvoje – dalis šokio kolektyvų rezidencijų mainų tarp Menų spaustuvės ir scenos menų centro IDRA Milane, Italijoje. Drauge su Italijos menininkėmis mainų programoje dalyvauja sparčiai kylantis Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjas Lukas Karvelis. Abi šokio kūrėjų kompanijos kartu dirba Lietuvoje, o vėliau - Italijoje, kur pristatys savo bendro darbo rezultatus. „dueditre“ atstovės pasakoja apie savo veiklą ir tai, ką parodys Lietuvos žiūrovams.

Papasakokite apie tai, kaip jūsų gyvenime atsirado šokis ir kaip nusprendėte kurti drauge?

Vittoria: Abi su Elena esame iš Milano, kur kartu studijavome šiuolaikinio šokio akademijoje „Dance Haus“, vadovaujamoje Susannos Beltrami. Ten praleidome trejus metus, o vėliau pradėjome drauge kurti. 2017-aisiais nusprendėme susiburti į nuosavą projektą „dueditre“ – jame iš tiesų esame trise, su mumis taip pat kuria dar viena šokėja, kuri pasiliko Italijoje. Mes norėjome susikurti sau asmeninę darbo erdvę, kur galėtume plėtoti savas idėjas. Taigi, pradėjome tyrinėti ir kurti mums naujus dalykus.

Ar jums asmeniškai kūryba yra būdas tyrinėti savo pačių vidines emocijas ir išgyvenimus, ar susiformuluojate konkrečias žinutes, kurias siekiate perteikti žiūrovams ir paveikti jų supratimą apie tam tikrus reiškinius?

Elena: Manau, jog mūsų kūryboje sutelpa abu šie dalykai. Visuomet pradedame nuo to, kas giliai susiję su mūsų asmeninėmis istorijomis arba dabartimi, tačiau kartu ir galvojame apie vaizdus, kuriais šiuos dalykus paverstume suprantamais kitiems.

Vittoria: Manome, jog kuo asmeniškesnis yra mūsų kūrinys scenai, tuo artimesnis jis gali tapti ir žiūrovams. Dažniausiai pradedame nuo to, o vėliau kiekvienas darbas transformuojasi – baigtinėje versijoje kiti neišvys to, kas būtų neįtikėtinai asmeniška, nes daug dirbame su užuominomis, atmosfera, siekiame jausmą perteikti tam tikrais vaizdais. Ko gero, taip mūsų mintis tampa suprantamiausia.

Kokias raiškos priemones dažniausiai pasitelkiate perteikti savo originalias idėjas?

Elena: Kaip jau minėjome, „dueditre“ – gana jauna trupė, tad mes vis dar bandome apsibrėžti, kokia gi yra mūsų meninė kalba. Visgi mes esame likusios komunikuoti per jausmus žadinančius vaizdus – judesių tyrinėjimas mūsų kūrybiniame procese prasideda nuo vaizdų ieškojimų. Dažnai filmuojame savo repeticijas, o vėliau jas žiūrime vis iš naujo, kad atrastume tą idealų vaizdinį.

Vittoria: Taip pat mėgstame dirbti su butaforija. Manome, kad objekto turėjimas scenoje labai padeda įvaizdinti idėjas, todėl objektus mūsų darbuose galima pamatyti dažnai.

Tarptautinių rezidencijų programoje dirbate prie visiškai naujo savo kūrinio. Papasakokite, kaip gimė jo idėja ir kokius kelius renkatės ją vystydamos?

Vittoria: Pats pirmas įkvėpimas mums atėjo iš senovės graikų mito apie žmonių antrąsias puses. Tai – mitas, aiškinantis, kodėl mes, žmonės, visą laiką stengiamės ieškoti ryšio kitais, bandome susijungti. Labai norėjome savo darbe tai panagrinėti giliau. Šiuo metu tai – duetas, tačiau neatmetame galimybės prijungti ir trečiąją šokėją. Kol kas daug dirbame su ryšio pajauta ir jo kūrimu tarp kūnų. Siekiame sujungti kūnus taip, kad būtų sunku suprasti, kur prasideda vienas ir baigiasi kitas. Taip pat mus domina atsiskyrimas – kas nutinka, kai šis itin glaudus ryšys nutraukiamas?

Elena: Šiame darbe taip pat daug dėmesio skiriame vaizdams. Prieš pradėdamos fizinį darbą nemažai tyrinėjame koliažus, nuotraukas, paveikslus, o pereidamos prie judesio šiuos dalykus interpretuojame.

Jūsų rezidencija – dalis mainų programos, kurioje dalyvauja ir lietuvis šokėjas Lukas Karvelis. Ar per Menų spaustuvėje praleistą laiką turėjote galimybę vieni iš kitų pasisemti idėjų, pasidalinti mintimis?

Vittoria: Kol kas – ne. Anądien šauniai pasikalbėjome, jis turėtų užsukti pasižiūrėti, kaip mes repetuojame. Manau, kad antrojoje mainų dalyje, kuri vyks Italijoje, turėsime tam šiek tiek daugiau laiko – dabar mūsų visų darbai yra pirminėje stadijoje, tad daugiausiai esame susitelkę jų viduje, bet būtų tikrai smagu daugiau patyrinėti vieniems kitų darbus, sulaukti atgalinio ryšio. Be abejo, norėtume pamėginti ką nors sukurti kartu.

Rezidencijų mainuose dalyvauja Lukas Karvelis (LT) ir Dueditre (IT)

Rezidencijų mainuose dalyvauja Lukas Karvelis (LT) ir Dueditre (IT)

Tarptautinių rezidencijų programos dalyviai Elena Valdetara ir Vittoria Franchina (Dueditre) bei Lukas Karvelis kviečia į rezidencijos Menų spaustuvėje metu vykusių kūrybinių procesų peržiūrą.

Dueditre ir Luko Karvelio rezidencijos - tai šokio kolektyvų rezidencijų mainai tarp Menų spaustuvės ir scenos menų centro IDRA Milane, Italijoje. Abi šokio kūrėjų kompanijos kartu dirba Lietuvoje, o vėliau - Italijoje, kur pristatys savo bendro darbo rezultatus.

- Dueditre (Elena Valdetara, VIttoria Franchina) | Italija

Žodis "syn" graikų kalboje reiškia "kartu". Du žmonės, susijungę taip stipriai, kad virsta vienu. Kas nutinka, jei juos atskiriame? Įkvėpimo šiam darbui kūrėjos pasisėmė iš žymiajame Platono dialoge "Puota" Aristofano pasakojamo mito apie trūkstamą kiekvieno žmpgaus pusę. Remdamosis šiuo mitu, Elena ir Vittoria nagrinėja instinktyvią mūsų trauką kitiems žmonėms.

- Lukas Karvelis | Lietuva

Pavasarį rezidencijų programoje pristatęs savo darbo "Blank Spots" eskizą, o vėliau šį darbą parodęs "Naujojo Baltijos šokio'19" festivalyje, Lukas Karvelis vėl neria į kūrybines paieškas. Rezidencijų metu padarytus atradimus šokėjas kol kas laiko paslaptyje ir pristatys žiūrovams ketvirtadienį.

data: rugpjūčio 29 d. | laikas: 18:00
* atvykę į Menų spaustuvę ieškokite nuorodų.
** pristatymai įvyks vienas po kito skirtingose erdvėse

Tarptautinių rezidencijų programoje - Grėtė Šmitaitė, Sunayana Shetty ir Vincenz Kokot

almost a wall
pockets full of water
echoes, a vast shelter
elsewhere.

Kviečiame žvilgtelėti į „Shy palms“ – kūrinį apie šilumą, skirtingus laiko sluoksnius ir už nugaros stovinčius medžius. Labas!

Į vieną pasirodymą galime pakviesti tik 7 žmones, todėl prašome registruotis, pasirinkus norimą laiką:
Pirmasis rodymas: 09.23 20.00 | registracija: https://forms.gle/MZSP8sUeonmkK9vQ6
Antrasis rodymas: 09.23 20.40 | registracija: https://forms.gle/GFnpD1ezAX2d7v447
vieta: studija III | trukmė: 20-25 min.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, Kauno tvirtovės parkas ir Menų spaustuvė.
Kūrinio premjera numatyta Kauno IV forte spalio 11, 12, 13 dienomis. Eskizo rodymas – tarptautinių rezidencijų programos Menų spaustuvėje dalis.

Grėtė Šmitaitė – choreografė, šokėja
Sunayana Shetty – choreografė, šokėja
Vincenz Kokot – muzikantas
Dovilė Gasiūnaitė – mentorė

Grėtė Šmitaitė (LT/DE) – atlikėja, choreografė, HZT Berlin ‘Dance. Context. Choreography’ alumnė. Grėtė bendradarbiauja su choreografais Anna Aristarkhova, Lyllie Rouvière , Sunayana Shetty, Min Tanaka, Hanna Kritten Tangsoo ir Doris Uhlich.

Sunayana Shetty (IND/DE) – šokėja/choreografė, kurianti Berlyne. Menininkė baigė šokio ir choreografijos bakalauro studijas Berlyne, Hochsculübergreifendes Zentrum Tanz, bendradarbiauja su choreografais Cécile Bally, Grėtė Šmitaitė, Hanna Kritten Tangsoo, Katherine Evans, Renen Itzhaki, Sandhya Daegman, Miriam Kongstad ir Lyllie Rouvière .

Vincenz Kokot – muzikantas ir kūrėjas, įsikūręs Berlyne. Kūryboje Vincenz domina tiek muzikos rašymas, tiek improvizacija; menininkas iniciavo keletą muzikinių projektų, tokių kaip free-folk grupė ‘my sister grenadine’ ir garsovaizdžių kolektyvas ‘jandl’. 2015-aisiais buvo publikuota pirmoji jo poezijos knyga. Vincenz yra baigęs magistro studijas kultūros moksluose ir antropologijoje, taip pat dirba šiuolaikinio šokio centre Tanzfabrik Berlyne.

MS kavinėje - Manto Daujoto paroda TARNAS

Rugpjūčio 29 d. 19 val. Menų spaustuvės kavinėje – jaunosios kartos tapytojo Manto Daujoto parodos TARNAS atidarymas.

Pasmerkti žygiuoti: jaunieji menininkai tyrinėja masinių eitynių fenomeną

Ula ir Bartė Liagaitės, Marianne Tuckman ir Marcelo Schmittner – keturi su skirtingomis disciplinomis dirbantys menininkai, Menų spaustuvės tarptautinių rezidencijų programoje vystantys savo kūrinį „You said quick march, we did a quick waltz″. Įkvėpti Berlyno klubuose paplitusio žygiavimo techno ritmu, jauni kūrėjai nusprendė plačiau patyrinėti žygiavimo fenomeną šiuolaikinėje kultūroje. Kodėl Čilėje moksleiviai išeina protestuoti į gatves ištisus mėnesius, o Lietuvoje gana atsargiai žiūrime į bet kokio pobūdžio eitynes? Ar Vakarų pasaulio protestai prieš karinius veiksmus ar klimato kaitą tėra patogus ir realaus pokyčio neatnešantis būdas pasijusti aktyvistais? Menininkai pasakoja apie šių klausimų gvildenimą, prie kurio žiūrovai galės prisiliesti rugpjūčio 14 d. įvyksiančiame pristatyme.

 Agnė Vidugirytė

Esate iš skirtingų šalių, trys iš jūsų gyvena ir kuria Berlyne. Ar jūsų bendras kūrybinis kelias ir prasidėjo šiame mieste?

Marcelo: Aš, Marianne ir Ula susipažinome Buenos Airėse, Argentinoje.
Marianne: Iš tiesų mes visi susitikome skirtingose vietose. 
Bartė: Mano sesuo ir Marianne kartu studijavo šiuolaikinio šokio mokykloje Lidse.
Ula: Kai buvau antrą kartą išvykusi į Argentiną dalyvauti vienoje mokymo programoje, ten sutikau ir Marianne – tai buvo staigmena.

Papasakokite, kaip prasidėjo ir vystosi kiekvieno iš jūsų individuali kūryba?

Marianne: Būdama septynerių pradėjau šokti baletą. Tuo metu man tai patiko, tačiau kartą mokytoja pasiūlė užsiimti šiuolaikiniu šokiu – pabandžiau ir prie jo pasilikau. Kiek vėliau, mokydamasi šokio mokykloje Lidse, labai susidomėjau rašymu, poezija ir pasakojimu. Nuo tada šiais dalykais užsiimu lygiagrečiai su šokiu. Dabartinėje mano veikloje daugiausiai fizinio teatro, šokio, be to, Berlyne mokau pabėgėlių vaikus, gyvenančius pabėgėlių centruose – būtent dėl to ir atsikrausčiau į šį miestą prieš pusantrų metų. Visus 2019-uosius metus dalyvauju rezidencijų programoje, kurios dėka su Marcelo turime erdvę kūrybinei veiklai ir gyvenimui, o šalia to studijuoju kūrybinio rašymo magistrą.
Ula: Šokti pradėjau „Auros” studijoje Kaune, o sulaukusi 18-os išvykau į „Northern School of Contemporary Dance“ Lidse, Anglijoje, kur susipažinau su Marianne. Mokymosi procesas ten buvo itin griežtas ir formalus – to man reikėjo, nes vėlai pradėjusi šokti neturėjau tokio stipraus pasirengimo. Visgi baigusi studijas jaučiausi labai suvaržyta, nežinojau, kaip norėčiau ir galėčiau dirbti su judesiu. To pasekoje prisijungiau prie mokymų programos LEM centre Buenos Airėse, skirtame judesio ir scenos menų skatinimui bei vystymui. Dalyvavimas šioje programoje suteikė man visiškai kitokius įrankius darbui su judesiu. Į Buenos Aires sugrįžau dar du kartus – ieškodamos finansavimo dalyvavimui šioje programoje mudvi su sese pradėjome projektą, kuriam gavome Lietuvos kultūros tarybos finansavimą. Vėliau mudvi vystėme bendrą darbą, kurį praėjusiais metais pristatėme „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje. Šiuo metu Marianne ir Marcelo rezidencijos erdvėje su dar keliais kitais kūrėjais dirbame su fiziniu teatru, performanso ir audiovizualiniais menais. Be to, dalyvauju įvairiuose kituose projektuose ir mokau jogos.
Marcelo: Po mokyklos pradėjau studijuoti muzikos kompoziciją universitete, o iki tol grojau įvairiausiose pankroko ir metalo grupėse. Universitete turėjome daugybę skirtingų kompozicijos užduočių, tačiau paskutiniaisiais studijų metais turėjau galimybę daugiau susitelkti ne vien į muzikos kūrimą vardan pačios muzikos – susidomėjau kolaboracijomis, muzikos rašymu kitų disciplinų kontekste. Pačioje pradžioje turėjau tikslą dirbti su kinu, tačiau persikėlęs į Buenos Aires artimiau susipažinau su teatru ir pradėjau kurti muziką nedideliems pastatymams. Tuomet sutikau Marianne ir mudu pradėjome bendrą kūrybinį kelią. Nuo to laiko ėmiau domėtis, kaip savo aistrą muzikai sujungti su judesio menu. Šia kryptimi dirbau persikėlęs į Berlyną, o iš to sekė pažintys su vis daugiau menininkų, taip pat besidominčių galimybe kurti drauge. Galiausiai susiformavo tam tikras ratas choreografų, su kuriais bendradarbiaujame iki šiol. Darbas su jais suteikia galimybę labai įvairiapusiškai žvelgti į kūrybą. Be to, apsigyvenęs Berlyne pradėjau dirbti teatre, kur išmokau nemažai dalykų apie apšvietimą, supratau, ką reiškia būti kūrybiniame procese ne tik kaip muzikos kūrėjui. Ateityje tikiuosi visas šias naujas žinias plėtoti ir toliau.
Bartė: Prieš trejus metus baigiau teatro vadybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Studijų metu dirbau su įvairiais teatro projektais, prodiusavau scenos menų pastatymus. Po studijų pradėjome daugiau kurti drauge su seserimi, leidau sau eksperimentuoti su vizualiąja pastatymų puse, kuri nuo seno mane domino. Dabar dirbu Oskaro Koršunovo teatre, save vadinu technine darbuotoja – esu atsakinga už kostiumus bei dekoracijas, o šalia to užsiimu labai skirtingais darbais – nuo kino iki scenografijos kūrimo.

Kaip kilo mintis kurti bendrą projektą?

Ula: Atsivežti Marianne ir Marcelo į Lietuvą buvo daugiausiai mano iniciatyva. Be to, su sese visuomet norėjome sukurti tokį darbą, kuriame kiekvieno kūrybinis indėlis turėtų vienodą svarbą.
Bartė: Pirmajame mudviejų su Ula pastatyme ji buvo šokėja, o aš – scenografė. Kilo klausimas, kaip šiuos abu dalykus padaryti po lygiai svarbius? Juk pasirodymuose įprastai matome tik atlikėjus, o visi kiti prie kūrinio dirbantys žmonės lieka nuošalyje. Taigi, norėjome rasti būdą visiems būti vienodai matomiems.
Ula: Pradėjus vystyti šią mintį iškart prisiminiau tuos žmones, su kuriais turime stiprų ryšį. Marianne rašo tekstus, kurie man pačiai yra labai artimi, o Marcelo kuria puikią muziką. Pamaniau, kad keturiese galėtume sutelkti savo individualias stiprybes tam, kad padarytume vieną gerą kūrinį. Dabar matau, jog tai vyksta!
Marianne: Aš, Ula ir Marcelo Buenos Airėse jau turėjome vieną bendrą darbą. Mano galva, jis taip pat turėjo nemažai potencialo, bet dabar matau, kad mes gerokai patobulėjome kolektyvinėje kūryboje. Tuo tarpu paraišką rezidencijai Menų spaustuvėje užpildėme prieš pusantrų metų – nebuvome tiksliai apsibrėžę savo idėjos, turėjome gana abstrakčią mintį apie žygiavimą ir tai, kas kiekvienam atskirai buvo įdomu.
Bartė: Mane domino šviesa ir erdvė, Marianne turėjo minčių apie judesį ir tekstą. Tuo tarpu žygiavimo tema pasiliko tarsi ore kybantis, jungiantis motyvas.
Marianne: Pirmosiomis dienomis mes tikrai jautėmės pasmerkti žygiuoti, tačiau vėliau leidome sau pažvelgti į viską kiek paprasčiau, susigalvoti įvairias užduotis ir leisti sau atlikti jas netobulai. Kūryboje turi išlikti spontaniškumas, jei siekiame savo darbe išlaikyti gyvastį.
Ula: Mums visiems labai atsibodo ypač rimtas, formalus būdas pristatyti šiuolaikinį šokį. Po tokių pasirodymų dažnas žiūrovas išeina jausdamasis kvailas vien todėl, kad nesuprato, ką menininkai norėjo pasakyti. Mes bandome išsilaisvinti iš tokios struktūros ir priartinti savo darbą prie jį stebinčių žmonių, padaryti jį žmogiškesniu.

Kaip jūsų darbe atsirado žygiavimo tema? Kokius jos aspektus sieksite atskleisti?

Bartė: Žygiavimo tema leidžia kalbėti ne tik apie protestą, bet ir pasipriešinimą bendrąja prasme.
Marianne: Be to, mes gyvename Berlyne, o ten techno marching – didžiulis reiškinys.
Ula: Suvienodinto judėjimo fenomenas – įdomi tema. Berlyne apsilankius techno klube pribloškia tai, su kokia energija žmonės visi kartu žygiuoja vietoje pagal tą patį ritmą. Tame slypi kažkas kone religingo. Stebėdami tai pradėjome galvoti – kodėl žmonės turi tokį stiprų poreikį judėti ta pačia kryptimi ir jausti minios bendrystę?
Marianne: Žinoma, suprantame, kad posovietiniame kontekste žygiavimas gali turėti ir neigiamų asociacijų.
Bartė: Privalomas dalyvavimas Sovietų sąjungos galią demonstruojančiuose paraduose vis dar labai gyvas mūsų tėvų ir ankstesnių kartų atmintyje. Visgi žygiavimas eisenoje gali turėti daugybę reikšmių: gali žygiuoti už kažką, prieš kažką, su kažkuo. Be to, šiame veiksme slypi ir kitas aspektas: mes visi suprantame, kad radikaliai nepakeisime pasaulio savo individualiais veiksmais, pavyzdžiui, paaukodami visus savo pinigus ar gyvybę. Taigi, mes einame į gatves ir drauge žygiuojame, nors ir apčiuopiame to beviltiškumą. Viskas, kas belieka – žygiavimas.
Marianne: Vienas iš pagrindinių įkvėpimų šiam darbui – Čilės dramaturgo Guillermo Calderón pjesė, kurios veiksmas vyksta klasėje. Visi mokiniai, išskyrus vieną, yra išėję protestuoti, ir mokytojas kalbasi su likusiuoju.
Marcelo: Čilėje žygiavimas protestuose yra įprastas dalykas, ypač kalbant apie moksleivius. 2006-aisiais šalyje kilo revoliuciniai moksleivių judėjimai, ir iki dabar kartą per metus jie išeina į gatves streikuoti dėl geresnių mokymosi sąlygų. Šie protestai išprovokavo policijos smurtą, o politikams tapo patogiu įrankiu viešųjų ryšių žaidimams – televizijos yra siunčiamos filmuoti destruktyvius moksleivių veiksmus tam, kad juos parodytų kaip blogiukus, tačiau brutalūs policijos veiksmai pasilieka už kadro. Manau, kad žygiavimo eisenose tema yra tokia įdomi dėl to, kad ji gali reikšti labai skirtingus dalykus priklausomai nuo konteksto. Jei žygiuoji techno klube pagal muziką, tuo mėgaujiesi, jei tai darai protesto akcijoje, sukyla pyktis ir noras šaukti savo tiesą. Juk vienas negali žygiuoti – taigi, kodėl mums tokia svarbi ši kolektyvinė energija? Kodėl judame viena kryptimi ir vienu ritmu, siekdami vieno tikslo?
Marianne: Būtent! Tikslas – labai svarbus žodis. Mus įkvėpusi pjesė prasideda mito pasakojimu, tad ir savo darbe nusprendėme pasiieškoti mito, į kurį galėtume remtis. Pradėjome gilintis į lietuvių folklorą. Supratome, jog liaudies pasakose kiekvienas veikėjas turi kokį nors tikslą. Jei kažko nori, yra įvairiausių magiškų būdų tai pasiekti, dažniausiai – kažką paaukojant: stebuklingas pupas, karvę, savo naujagimį. Tuo tarpu realiame gyvenime stebuklingi būdai neegzistuoja – viskas, kas mums belieka šiuolaikinėje visuomenėje, yra eitynės ir protestai. Tai šiek tiek liūdna. Be to, gilindamiesi į folklorą susimąstėme apie šiuolaikinių Vakarų veidmainiškumą ir privilegiją. Juk visi sutinkame, jog karas Sirijoje yra blogai, tačiau tuo pat metu patyliukais galvojame, kaip gerai, kad tai vyksta toli nuo mūsų. Tačiau ką mes sutiktume paaukoti, jei galėtume taip stebuklingai užbaigti karą? Sustabdyti klimato kaitą? Ar atiduotume savo pirštą, savo gyvybę? Ar vis dėl to daugiausia, ką sutiktume padaryti – pražygiuoti proteste?

Kūrybinio tyrimo pristatymas – rugpjūčio 14 d. 17 val. Menų spaustuvėje.

Įėjimas nemokamas

Tarptautinių rezidencijų programos dalyviai tyrinėja žygiavimo fenomeną

Menų spaustuvės tarptautinių rezidencijų programa pristato Berlyne ir Lietuvoje gyvenančius ir kuriančius Bartę Liagaitę, Ulą Liagaitę, Marcelo Schmittner ir Marianne Tuckman, kurie pristatys savo tyrimo procesą YOU SAID QUICK MARCH, WE DID A QUICK WALTZ.

„Tam, kad gautum tai, ko labiausiai trokšti (beveik visuomet – savo devynis brolius), lietuvių liaudies pasakoje turi pereiti gūdžiausią girią, atrasti burtus, paprašyti vėjų, paukščių ir debesų pagalbos, tačiau tikrame gyvenime viskas, kas mums belieka – žygiavimas eisenose ir protestuose.

Viena dieną savo tyrimą pradėjome nuo klausimo: kodėl žygiuojame? Techno marching reiškinys Berlyno reivuose, moksleivių protestai už geresnį išsilavinimą Čilėje ir priverstinis žygiavimas Sovietų sąjungos galią demonstruojančiuose paraduose – apie visa tai galvodami visi keturi pasijutome pasmerkti žygiuoti.

Šiame darbe ieškome spontaniškumo, atsitiktinumų ir galimybės klysti pačioje žygiavimo struktūroje. Kviečiame pasivaikščioti instaliacijos eskize, kuriame mūsų tyrimo procesas (įskaitant jo klaidas) yra atviras jūsų patyrimui.

Ar atiduotum savo magiškas pupas, kad sustabdytum klimato kaitą? O savo kairįjį smilių? O savo naujagimį?″

Bartė Liagaitė (Lietuva) | vaizdas, šviesa ir scenografija
Ula Liagaitė (Lietuva) | performansas, choreografija
Marcelo Schmittner (Čilė) | gyvas garsas, kompozicija
Marianne Tuckman (Didžioji Britanija) | performansas, tekstas

data ir laikas: rugpjūčio 14 d. 17 val. | trukmė: 60+ min. | vieta: studija III
įėjimas nemokamas

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Infoteka

menų spaustuvės infoteka pradėjo veikti 2009 gegužės 5 d. Tai šiuolaikinė biblioteka, kurios informacijos rinkinį sudaro knygos, periodika, filmų ir garso knygų kolekcijos bei spektaklių vaizdo įrašai.

Daugiau apie Infoteką...

Darbo laikas:
II 13.00–19.00
III 13.00–19.00
IV 13.00 –19.00
V 13.00–19.00
šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais – Infoteka nedirba

Naujienos el. paštu

 

Erdvės

informacija norintiems menų spaustuvės erdvėse rengti projektus

jei jūs norėtumėte naudotis menų spaustuvės erdvėmis spektaklio, koncerto ar kito renginio pristatymui ar repeticijoms, prašome užpildyti renginio anketą ir pateikti ją menų spaustuvei

Skaityti daugiau        Pildyti anketą      Užimtumo kalendorius