Naujienos

Naujienos

Pratęsiamas anketų pildymas 2019 m. rudens sezono renginiams

Anketų pildymo laikas pratęsiamas iki gegužės 23 dienos!
 
Kviečiame nesnausti ir siūlyti savo projektus Menų spaustuvės erdvėse 2019 m. rugpjūčio - gruodžio mėnesiais. Jei jūs norėtumėte naudotis Menų spaustuvės erdvėmis spektaklio, koncerto ar kito renginio pristatymui ar repeticijoms, prašome užpildyti renginio anketą ir pateikti ją iki GEGUŽĖS 23 DIENOS IMTINAI.
 
 
* kiekvienam renginiui reikia užpildyti atskirą anketą
 
atsakymai bus pateikti iki birželio 14 d. | maloniai prašome anketas pateikti pagal nurodytus jų priėmimo terminus

Infotekai - 10 metų!

2009 metų gegužę duris atvėrė Menų spaustuvės scenos menų biblioteka – Infoteka. Visą dešimtmetį informaciją apie meną ir kultūrą skleidžianti vieta skaičiuoja dešimtuosius veiklos metus, o gegužės 7-8 dienomis visus lankytojus, skaitytojus ir bičiulius kviečia paminėti svarbią sukaktį – 10-mečio jubiliejų. Be jūsų nebus mūsų!

Gimtadienio programa:

Gegužės 7 d. (antradienis)
16:00-17:00
Lauksime Infotekos draugų, svečių, kultūrinės bendruomenės, žurnalistų, gerbėjų, kaimynų, dėdžių iš Amerikos, tetų iš iš ambasadų ir visų kitų, nusiteikusių kartu švęsti Infotekos gimtadienį.
17:00-18:00
Diskusija „Plunksna prieš tablet“. Plunksnas - špagas sukryžiuos Dovydas Kiauleikis ir Arūnas Gudinavičius.
18:00
10 GIMTADIENIO TORTŲ!

Gegužės 8 d. (trečiadienis)
13:30 – 15:00
Atvira „Dramaturgijos pagrindų“ paskaita. Paskaitos metu bus skaitomos ištraukos iš Ivetos Volungevičiūtės pjesės „Maršrutas Vilnius-Krizė-Dar ne Berlynas“, Editos Balčiūnaitės bei Vismano Kavaliausko kūryba ir diskutuojama tarpusavyje bei su lankytojais. Susitikimas, kurį moderuos dėstytoja dr. Gabrielė Labanauskaitė, vyks lietuvių kalba.
15:30-17:00
Atvira Creative Writing paskaita suteiks galimybę kiekvienam lankytojui išbandyti keletą kūrybinio rašymo pratimų, išgirsti, ką kuria Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje besistažuojantys Erasmus programos studentai. Paskaita, kurią ves dėstytoja dr. Gabrielė Labanauskaitė, vyks anglų kalba.
17:00
Ir vėl bus tortų!

Dovilės Bagdonaitės tapybos paroda „15’18“

Iki gegužės 31 dienos Menų spaustuvės kavinės sienos atgyja Dovilės Bagdonaitės tapybos darbais.

Parodoje eksponuojami devyni darbai, sukurti 2015-2018 metų laikotarpiu. Siužetas fiksuoja aplinkinio kraštovaizdžio iškrovas, t.y. pavieniai jo elementai nutrenkia stebėtoją, ir šiuos vaizdus jų pamatymo akimirką būtinai norisi nutapyti. Kai kurie iš jų tapyti ant medžio ne tik dėl dažo ir paviršiaus santykio, bet ir siekiant objektiškumo, paveikslo kaip architektūrinio elemento erdvėje. Paveikslai, drobė, aliejus paprastai veikia savarankiškai, jie nepriklauso erdvei, todėl D. Bagdonaitė siekia integruoti tapybą atgal į erdvę. Pavadinimai: Upė (tas mėlynas), Tverečiaus 4 kieme (tas žalias su tulpėm), Sniego krūva (sniego krūva), Fejerverkai (juodas kampe), Atversta korta (dvigubas, rudas su ryškiai oranžiniu), Ugnikalnis-kalafioras (tas mažas šalia žalio), Berniukas išmuštais dantimis, Amarilis, Jei žmonės nori turėti ką nors bendro, tegul pažiūri į kelio linijas jos visos visur vienodos spalvos (tas baltas).

Dovilė Bagdonaitė (g. 1991) baigė bakalauro ir magistro studijas monumentaliosios tapybos katedroje Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu yra dailės krypties doktorantė. Menininkę domina sąmoningas naivumas ir legalaus maišto struktūros bei vizualaus rašymo ir rašytinių (at)vaizdų formos. Autorės kūryba instaliatyvi, apjungianti įvairias technikas bei patirtis, asmeninius išgyvenimus, nedidelio formato mozaikas, „šiukšlių estetiką“ ir skaidriai nulietą molbertinę tapybą. Jos kūrinių taip pat galima rasti viešosose Vilniaus erdvėse.

EN
Dovilė Bagdonaitė (born 1991) has received her bachelor’s and master’s degrees from Vilnius Academy of Arts, Department of Monumental Painting. Currently she is pursuing a PhD in Art. The artist aims to explore conscious naivety and lawful rebellion structures, as well as forms of visual writing and written images. The author’s works are installation-based, combining different techniques and experiences, personal stories, small-sized mosaics, the “aesthetics of garbage”, and transparent easel painting. Her works can also be found in the public spaces of Vilnius

Jūsų renginiai Menų spaustuvėje 2019-ųjų rudenį

Informacija norintiems Menų spaustuvės erdvėse rengti projektus

Kviečiame organizacijas teikti pageidavimus projektams Menų spaustuvės erdvėse, vyksiantiems 2019 m. rugpjūčio - gruodžio mėnesiais. Jei jūs norėtumėte naudotis Menų spaustuvės erdvėmis spektaklio, koncerto ar kito renginio pristatymui ar repeticijoms, prašome užpildyti renginio anketą ir pateikti ją iki gegužės 23 d.

>> anketa <<

* kiekvienam renginiui reikia užpildyti atskirą anketą

atsakymai bus pateikti iki birželio 14 d. | maloniai prašome anketas pateikti pagal nurodytus jų priėmimo terminus

Tarptautinių rezidencijų dalyviai Emile Pineault ir Simon Wiborn pristato šokio spektaklio eskizą

Tarptautinių rezidencijų programoje „Print Art on Stage“ dalyvauja cirko menininkai Emile Pineault ir Simon Wiborn. Baigę cirko mokyklas Monrealyje, Kanadoje ir Stokholme, Švedijoje atlikėjai turi ilgametę patirtį kaip akrobatai, tačiau šiandien jie kuria choreografijos lauke. Judesyje naudodami savo impulsus ir jusles, jie trina ribas tarp akrobatikos ir šokio, jungia skirtingus žanrus, griaudami egzistuojančius kodus ir ieškodami, kaip peržengti savo pačių limitus.

Emile ir Simon tarptautinėse rezidencijose vysto šokio projektą „Galios anatomija“ (Anatomy of Power) apie santykį tarp kūno, galios ir intymumo. Atlikdami kūno metamorfozes, jie tyrinėja transformaciją, pasidavimą ar manipuliaciją. Iš savo kūnų jie reikalauja maksimalaus fiziškumo - juos perkreipia, mėto, traiško, sujungia ir išskiria. „Galios anatomijoje“ du individai susilieja į vieningą visumą, kurioje galynėjasi žmogus ir gyvūnas, pasyvus ir aktyvus, moteriškas ir vyriškas, vertikalus ir horizontalus, primityvus ir civilizuotas būviai. Šiame kūrinyje menininkai klausia, kas mus susieja ir kas išskiria, kurdami jausmingą ir agresyvų santykį tarp dviejų kūnų.

Emile Pineault - festivalio Naujasis Baltijos Šokis'19 dalyvis.

balandžio 30 d. 17:30 | studija II | trukmė: 60 min. | renginys nemokamas

Šiuolaikinio cirko artistai įkvėpimo ieško Vilniaus kasdienybėje

Michiel Deprez ir Ruben Mardulier – šiuolaikinio cirko ir performanso menininkai iš Belgijos ir Nyderlandų, pirmąją pažintį su Lietuvos sostine patiriantys tarptautinių rezidencijų programos Menų spaustuvėje metu. Du jauni kūrėjai mokėsi profesionalios akrobatikos ir žongliravimo, o šiuo metu kuria judesio ir performanso lauke ir savo eksperimentuose kaip mediją išnaudoja išmaniuosius telefonus, internetą, savo pačių kūnus, judantį vaizdą, garso įrašą, performansą, cirką, šokį ir teatrą. Dviems savaitėms šis duetas įsikėlė į studiją Menų spaustuvėje tam, kad atsivertų patiems įvairiausiems įkvėpimo šaltiniams, ir balandžio 25 dieną kviečia žiūrovus savo akimis išvysti kūrybinio proceso rezultatą.

Papasakokite apie save – kas jus atvedė į šiuolaikinio cirko ir performanso sritį, kaip pradėjo dirbti drauge?

Michiel: Aš esu Michiel Deprez, o čia - Ruben Mardulier, o kartu mes dirbame tiesiog kaip Mardulier en Deprez. Prieš tris metus baigę mokslus pradėjome tarpusavyje daug kalbėtis ir dalintis idėjomis, bet su jomis nieko iš tiesų nenuveikėme. Tačiau tuomet viena flamandų cirko organizacija pasiūlė paramos projektą menininkams, kurio dėka gavome nedidelę erdvę darbui ir šiokį tokį biudžetą. Tuomet jau pradėjome realiai dirbti drauge ir šitaip darbuojamės iki šiol.

Šiuolaikinis cirkas Lietuvoje yra pakankamai nauja disciplina, daugeliui tradicinių scenos menų gerbėjų galinti atrodyti dar nepažįstama ir kiek mistiška. Ką žmogui, niekuomet nesusidūrusiam su jūsų darbais, galėtumėte papasakoti apie savo kūrybą?

Ruben: Manau, kad daugelis turi gana tradicinį cirko įsivaizdavimą su atpažįstamomis jo disciplinomis: žongliravimu, akrobatika ir panašiai. Tačiau mes stengiamės nekreipti dėmesio į faktą, jog šios disciplinos egzistuoja ir kuriame cirką tiesiog remdamiesi jo teikiamu pojūčiu, estetika, humoristiniu aspektu.
Michiel: Nors mes ir darome nemažai cirko triukų, svarbiausia – ne galutinis rezultatas, o tai, kaip juos atliekame. Pavyzdžiui, esame kūrę paveikslą man balansuojant su padėklu – tokiu, kokį naudoja padavėjai nešioti gėrimams: šiai idėjai mus įkvėpė tai, kad žmogui nukėlus vieną taurę nuo padėklo padavėjas turi greitai sureaguoti, nes padėklo balansas pasikeičia. Taigi, vietoje taurių panaudojome talpas su dažais, o Rubenas vis įnirtingiau čiupdavo jas nuo padėklo, taigi, dažai galiausiai išsipylė ant drobės – tai ir buvo mūsų paveikslas. Toks paveikslas nėra gražus, bet esmė slypį į jį atvedusiame procese. Tas procesas pats savaime yra tarsi triukas, cirko dalis.

Ar yra dalykų, kuriuos be kasdienių reiškinių naudojate kaip savo inspiracijas? Galbūt idėjų semiatės iš kitų menininkų, turite savo autoritetų?

Ruben: Negalėčiau pasakyti, kad mus įkvepia konkretūs menininkai, bet jaučiamės susiję su žmonėmis, turinčiais panašų požiūrį į kūrybą, kuriančiais meną tarsi subtilų kasdienio gyvenimo ar saves pačių komentarą. Man labai patinka – Micheliui, manau, taip pat, - menininkai, kurie kvestionuoja savo kūrybą ir nesijaučia galintys prieš žiūrovus naudoti didaktiką. Ne tie, kurie galvoja: “Mano kūryba paaiškina, ką žiūrovas turėtų galvoti”, o tie, kurie veikiau mano: “Taip, tai idėja, kažkas trapaus ir asmeniško, ką žiūrovas gali interpretuoti savaip”. Taip pat svarbu ir tai, kad mes, kaip ir daugelis dabartinių kūrėjų, neapsiribojame viena konkrečia sritimi, o tai atveria daugybę galimybių mainytis idėjomis. Prieš porą savaičių susikūrėme Instagram paskyrą ir matome prisijungiančius sekėjus, kurių darbo metodai ar estetinis pojūtis panašus į mūsų. Toks komunikavimas – šaunus dalykas. Manau, kad menininkai neturėtų visko laikytis tik sau. Reikšti pretenziją į savo darbą man tam tikra prasme atrodo liūdna – juk gera, kai kas nors tavo kūriniu pasinaudoja kaip įkvėpimu ir sukurią ką nors naujo.

Papasakokite, kaip nusprendėte pasirinkti būtent tokią savojo cirko kryptį?

Michiel: Tai nutiko gana natūraliai. Pradžioje viskas gimė iš vaizduotės ir juokelių tarpusavyje – pavyzdžiui, kas būtų, jei karvė įkvėptų helio dujų ir myktų? O tuomet atsirado galimybė mudviems dirbti drauge ir kai kurios smagios idėjos išsipildė.

Ruben: Tokios mintys ir fantazijos kildavo mums abiems, todėl lengvai atradome bendrystę. Kai savo idėjomis pasidalinu su kai kuriais kitais žmonėmis, jie ne visada jas supranta ar įžvelgia jų komiškumą. Tuo tarpu Michieliui jos pasirodė įdomios. Kilusi idėja tampa gerokai labiau motyvuota, kai ja džiaugtis galima dviese.

Ar tai reiškia, jog tam, kad žiūrovas įsijaustų į jūsų pasirodymus, jam reikia turėti gerą humoro jausmą?

Michiel: Galima sakyti ir taip, bet ne visuomet mūsų darbų rezultatas būna juokingas. Kai kyla idėja ir pradedame ją vystyti, nebūtinai iškart įsivaizduojame galutinį rezultatą. Viskas prasideda nuo proceso ir tai, į ką galiausiai ateiname, kartais būna gerokai rimtesnis reikalas.
Ruben: Tačiau taip, humoras yra labai svarbus dalykas, nes juokas gali ateiti kartu su daugybe skirting emocijų. Įmanoma atrasti ką nors juokingo ir tame, kas teikia daug skausmo vien todėl, kad žmogui reikia savotiškai pabėgti nuo neigiamų emocijų. Kai kurios mūsų pasirodymų idėjos pradžioje būna labai juokingos, bet jas įgyvendami patiriame visą spektrą kitokių emocijų. Pavyzdžiui, kartą sumanėme nufilmuoti video, kaip šokame stepą, tačiau patys šokti nenorėjome, todėl keturias valandas stovėjome ir filmavome savo kojas – juk pavargęs žmogus pradeda jas judinti. Tuomet pagreitinome vaizdo įrašą, o pagreitinti mūsų pavargusių pėdų judesiai atrodė lyg stepas. Pirmąjį pusvalandį viskas atrodė labai juokinga, tačiau prastovėjus pusketvirtos valandos kojas beprotiškai skaudėjo ir skaičiavome sekundes iki pabaigos. Manau, kad būtent tokie darbai, turintys kelis emocinius sluoksnius, kuriuose humoras tiek atsiranda, tiek dingsta, yra patys įdomiausi.

Kokį pasirodymą ruošiate Lietuvos žiūrovams?

Michiel: Kurį laiką vykdome savotišką tyrimą – ieškome malonių judesių. Geras to pavyzdys – maži vaikai: kartais jie pradeda skleisti garsus ar daryti atsitiktinius judesius todėl, kad tai ramina ir suteikia malonumą. Prieš porą dienų gatvėje pastebėjome vyrą, kuris tiesiog stoviniavo gniaužydamas delną. Tai irgi yra vienas iš „malonaus judesio” pavyzdžių.
Ruben: Be to, stengiamės kuo daugiau vaikštinėti po Vilnių, suprasti, kaip veikia šis miestas ir žmonės jame. Pastebėjome dalykų, kurie mums pasirodė įdomūs ar keisti – pavyzdžiui, tai, kad daugybė gatvės šviestuvų, rodos, stengiasi įsižiebti ir tuomet užgęsta. Atrodo, tarsi šviesa labai norėtų užsidegti, tačiau vietoje to tik lėtai ir silpnai mirkčioja. Tai labai gražu! Dar vienas mus sudominęs dalykas, kurį norėtume panaudoti kaip medžiagą pasirodymui – žali tinklai, kuriais uždengti byrantys senų namų balkonai. Kaip matai, idėjos gimsta visai atsitiktinai – vėliau mes ieškome būdo jas toliau išvystyti.

Taigi, jūs iš esmės stengiatės pastebėti dalykus, prie kurių vietinių gyventojų akys jau seniai yra pripratusios ir į kuriuos tiesiog nebeatkreipiame dėmesio?

Ruben: Kažkas panašaus. Sakykime, šį rytą iš buto, kuriame apsistojome, ėjome į Menų spaustuvę ir atkreipėme dėmesį į šviesoforą – Belgijoje, priešingai nei čia, nėra geltono šviesoforo signalo. Pastebėjome, kad žmonės pradeda eiti per gatvę vos užsižiebus geltonai šviesai, nesulaukę žalios. Tuomet pagalvojome, kaip būtų įdomu, jei geltonas signalas staiga užtruktų gerokai ilgiau – žmonės turėtų būti tikrai suglumę! Žinoma, tai būtų sudėtinga įgyvendinti, nes tektų perprogramuoti visą šviesoforo sistemą, bet tai suteiktų visai kitokią patirtį. Tai būtų viena iš daugybės nutinkančių žavių situacijų, kuomet nesi įsitikinęs, ką daryti, tad tenka sugrįžti į save ir susimąstyti, kodėl elgiesi vienaip ar kitaip.
Michiel: Ši mintis su šviesoforu yra susijusi su tuo, ką jau esame įgyvendinę anksčiau Amsterdame – tuomet eksperimentavome su minios judėjimo dinamika, kai gatvėmis judančioms masėms tekdavo netikėtai mus apeiti. Taigi, mūsų naujos idėjos turi ryšį su ankstesnėmis, su savimi atsinešame šiek tiek istorijos, tačiau stengiamės pasisemti kuo daugiau iš miesto, kuriame esame tuo metu.

Užsienio rezidentai Mardulier en Deprez kviečia į atvirą studiją

Tarptautinių rezidencijų programos dalyviai, šiuolaikinio cirko ir performanso atstovai Mardulier en Deprez pristato rezidencijos Menų spaustuvėje metu vykusio kūrybinio proceso rezultatą, kuriam įkvėpimo sėmėsi žvagydamiesi sostinėje ir fiksuodami kasdienes, įprastai pro akis praslystančias detales.

Mardulier en Deprez praktikuoja anekdotinį cirką ir instaliacijas, post-internetį meną, maisto gamybą ar netgi poeziją. Dviems savaitėms šis duetas įsikėlė į studiją Menų spaustuvėje tam, kad atsivertų patiems įvairiausiems įkvėpimo šaltiniams, ir dabar šio meninio proceso rezultatais nori pasidalinti su žiūrovais. Šis rezultatas iki šiol nėra žinomas, tačiau kūrėjai pažada būtinai pasirūpinti užkandžių menu.

Ruben Mardulier ir Michiel Deprez mokėsi akrobatikos ir žongliravimo, o nuo 2015 m. jie aktyviai kuria judesio ir performanso lauke. Anot menininkų, cirko pagrindas - saveika tarp žmogaus ir žmogaus, žmogaus ir aplinkos, žmogaus ir objekto. Cirkas yra būdas tyrinėti žmonių ir objektų galimybes - būtent toks tyrinėjimas yra šio dueto darbų pagrindas. Ruben ir Michiel kūryba – nepastovi, netvarkinga bei netobula, neapsiribojanti vienu meno lauku ar priemonėmis. Ilgos trukmės eksperimentuose, kuriuose svarbiausią reikšmę neretai įgauna pats procesas, menininkai kaip mediją išnaudoja išmaniuosius telefonus, internetą, savo pačių kūnus, judantį vaizdą, garso įrašą, performansą, cirką, šokį ir teatrą.

data ir laikas: balandžio 25 d. 17:30 | vieta: studija III | trukmė: 30 min. | renginys nemokamas

nuotrauka: Nikki Nordmann

Vyčio Jankausko šokio teatras pristato performatyvaus šokio spektaklį „Ekspansija. Visata įeina į mano kūną“

Balandžio 17 ir gegužės 29 dienomis Vilniaus Menų spaustuvės Juodojoje salėje 19 val. Vyčio Jankausko šokio teatras pristatys naujausią savo spektaklį „Ekspansija. Visata įeina į mano kūną“. Tai performatyvus šokio spektaklis šokėjai, juostiniam magnetofonui ir pripučiamam burbului. Šis spektaklis – lyg kontempliatyvi meditacija, kurioje atlikėjas galynėjasi su savo protu bei vaizduote, trukdančiais jam įsikūnyti čia ir dabar neveiklaus veikimo būsenoje. 

Šiuo spektakliu kūrėjai kelia klausimą: ką šiandieniniam žmogui reiškia tokios būsenos kaip neveiklumas, pauzė, tuštuma. Kūrėjai nori išreikšti savo kritišką požiūrį į nūdienų žmogui būdingą pragmatizmą, pripažįstant tik taip vadinamą „veiksmo tikrovę“, kurioje žmogus ir jo veiksmai yra grindžiami ekonomine logika. Šioje „tikrovėje“ žmogaus vertė bei gyvenimo prasmingumas matuojamas tik jo praktinės veiklos produktyvumu bei efektyvumu.

„Pastaruoju metu įvairiuose kontekstuose nuolatos girdime kalbas apie kūrybiškumo svarbą. Tačiau, mano manymu, tikrasis kūrybiškumas taip pat talpina savyje ir galimybę būti nekūrybingu. Nekūrybingumas, kaip įsisąmoninta galimybė, gali tapti tam tikra pasipriešinimo strategija perdėm eskaluojamam žmogiškosios veiklos produktyvumui bei efektyvumui.” – teigia šio spektaklio idėjos ir choreografijos autorius – Vytis Jankauskas – gerai žinomas Lietuvoje šiuolaikinio šokio kūrėjas ir pedagogas.

Pagrindinė spektaklio atlikėja Viltė Švarplytė – jauna šiuolaikinio šokio atlikėja, judesio tyrinėtoja studijavusi šiuolaikinį šokį Škotijos (Scottish School of Contemporary Dance) ir Austrijos (Anton Bruckner Privatuniversität) universitetuose, šiuo metu kurianti ir bendradarbiaujanti su įvairiais Lietuvos ir užsienio menininkais.

Spektaklio šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis. Spektaklyje naudojami kompozitorių Goner ir Arvo Part muzikos įrašai juostoje. Spektaklio sukūrimą dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba

 

laikas ir data: balandžio 17 d. 19:00 | vieta: MS juodoji salė | trukmė: 45 min. | bilietai: Tiketa.lt

 

Spektaklio anonsas

 

 

MS kine - šviesios atminties Agnès Varda

Kartą gyveno berniukas, vaikystę praleidęs mechanikų garaže, kuriame visi mėgo dainuoti. 1939-aisiais jam buvo aštuoneri, jis mėgo lėlių teatrą ir operetes. Vėliau panorėjo kurti kiną, bet mokėsi mechanikos. „Žako iš Nanto“ – ką tik mus palikusios režisierės Agnès Varda filmas, pasakojantis apie jos gyvenimo draugo ir kino kūrėjo Jacques’o Demy laimingą vaikystę, užgimusią meilę kinui ir spalvingas Žako gyvenimo dienas, įkvėpusias jo miuziklus.

Prancūzų naujosios bangos senele kartais pavadinama Agnès Varda sukūrė daugiau kaip trisdešimt filmų, kuriais žiūrovams suteikė ypatingą, tik jai būdingą pasaulio stebėjimo būdą. Net paskutiniais gyvenimo metais režisierė nesiliovė kurti filmų, atidžiai ir smalsiai besižvalgančių po vidinės laisvės, kūrybiškumo bei plika akimi dažnai nepastebimų detalių kupiną visumą.

Žako iš Nanto
(Jacquot de Nantes)
režisierė: Agnès Varda | vaidina: Brigitte De Villepoix, Cedric Michaud, Clement Delaroche, Daniel Dublet | Prancūzija, 1991

laikas ir data: balandžio 11 d. 19 val. | vieta: MS kavinė trukmė: 1 val. 58 min. | filmas rodomas prancūzų kalba su angliškais subtitrais
vieta: MS kavinė | kinas nekainuoja

Filmo peržiūra organizuojama bendradarbiaujant su Prancūzų institutu Lietuvoje.

*MS kinas - Menų spaustuvės renginių ciklas, dedikuotas kino filmams scenos menų temoms bei įsimintiniausioms asmenybėms. Bent kartą per mėnesį jus pakviesime susitikti filmų peržiūroms ir diskusijoms.

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Infoteka

menų spaustuvės infoteka pradėjo veikti 2009 gegužės 5 d. Tai šiuolaikinė biblioteka, kurios informacijos rinkinį sudaro knygos, periodika, filmų ir garso knygų kolekcijos bei spektaklių vaizdo įrašai.

Daugiau apie Infoteką...

Darbo laikas:
II 13.00–19.00
III 13.00–19.00
IV 13.00 –19.00
V 13.00–19.00
šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais – Infoteka nedirba

Naujienos el. paštu