Naujienos

Festivalyje „KITOKS“ – šokis ir elektronika iš šiauriausios šiaurės

Festivalyje „KITOKS“ – šokis ir elektronika iš šiauriausios šiaurės

Sausio 13 dieną Menų spaustuvės organizuojamas festivalis „KITOKS“ kviečia 13-18 metų jaunimą apsilankyti Norvegijoje sukurtame spektaklyje „Triukšmo kontrolė“, kurį patys kūrėjai apibūdina kaip elektroninės muzikos ir šokio instaliacijų šou. Elektroninės muzikos festivaliui kurtoje „Triukšmo kontrolėje“ žiūrovai laisvai vaikščios po erdvę ir patys rinksis, prie kurių instaliacijų užtrukti, o kurioms skirti mažiau dėmesio. Pasirodymo idėja kilo norvegų choreografėms Mari Bø ir Silje Solheim Johnsen, dirbančioms „Dansarena Nord“ centre, kurio pagrindinis tikslas – rūpintis profesionalaus šiuolaikinio šokio sklaida šiaurinėje Norvegijos dalyje. Su viena choreografių – Silje Solheim Johnsen – kalbame apie menininko misiją dirbant Europos pakraštyje bei idėjas, leidusias sukurti spektaklį tai amžiaus grupei, kuriai jų kuriama mažiausiai.

Papasakokite plačiau apie „Dansarena Nord“ – kokia tai įstaiga, kaip prie jos prisijungėte?
„Dansarena Nord“ yra profesionaliems šokėjams skirtas kompetencijų centras Šiaurės Norvegijoje. Ši įstaiga užsiima profesionalaus šokio sklaida, taip pat aktyviai palaiko profesionalus regionuose. Po „Dansarena Nord“ sparnu gali glaustis šokio trupės, veikiančios šiaurinėje Norvegijos dalyje. Tai nepaprastai atvira įstaiga, nuolat siūlanti prisijungti prie įvairių programų bei veiklų. Taip pat visai nesudėtinga patiems susisiekti su „Dansarena Nord“ ir pristatyti projektus, kuriuos norim vykdyti. Įstaigos darbuotojai nuolat domisi regionuose gyvenančių šokio menininkų veikla ir šokio reiškiniais savo regione.

Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate dirbdami Europos pakraštyje?
Iššūkis, su kuriuo, manau, susiduria dauguma panašių įstaigų – nedidelis gyventojų skaičius. Dėl to neretai kyla problemų ieškant finansavimo bei siekiant pritraukti daugiau publikos į kultūros reiškinius, neatliepiančius didžiosios visuomenės dalies interesų.
Iš meninės pusės sudėtingiausia yra tai, kad gyvendamas pakraštyje neturi tiek daug galimybių semtis geriausios šokio patirties – stebėti gerus spektaklius, dalyvauti seminaruose, etc. Todėl pats turi visiškai tikėti, kad tai, ką darai, yra vertinga, ir iš dalies net neatsižvelgti į tai, kas tuo pačiu metu šokio srityje vyksta Europoje. Kartais jautiesi tarsi dirbtum atskirtoje saloje, neturėdamas nė mažiausio supratimo, ar tai, ką darai, atitinka pagrindiniame „meno žemyne“ egzistuojančias tendencijas. Tiesa, vietinė publika, be abejo, taip pat neturi pakankamai galimybių susidurti su šiuolaikiniu šokiu, todėl mūsų darbas neabejotinai įgyja svarbią edukacinę reikšmę.
Viena iš galimybių susidoroti su minėtais iššūkiais – susikoncentravimas į tą publikos dalį, kurią sudaro tavo gyvenamosios vietos bendruomenė, ir dirbti kryptimi, kuri yra artima bei įdomi tau pačiam kaip menininkui bei šalia esančiai bendruomenei. Žinoma, visuomet turi būti atsakingas ir domėtis tuo, kas šokio srityje vyksta už tavo bendruomenės ribų, o gyvenant Tromsø mieste tai išties brangu tiek pinigų, tiek laiko atžvilgiu. Kelionės išlaidos praktiškai žudo biudžetą, be to, reikalauja labai daug laiko ir pastangų. Tai yra vienos priežasčių, dėl kurių mažiau keliaujame po festivalius, profesionalų susitikimus bei kitus renginius, vykstančius toliau Pietuose.

O kuo skiriasi Oslo ir kitų Norvegijos miestų, kraštų publika?
Skirtumus sunku paaiškinti. Galbūt Oslo publika yra daugiau mačiusi, labiau patyrusi, todėl stipriau trokšta kažko iššaukiančio?

Į festivalį „KITOKS“ atvežate spektaklį „Triukšmo kontrolė“. Apie ką šis spektaklis/instaliacijų šou?
„Triukšmo kontrolė“ atkreipia žmonių dėmesį į tai, kaip patiriama muzika veikia judesio išraišką. O spektaklio kompozicija gali sudominti judesiu išreiškiamų muzikos patyrimų įvairove.

Kodėl „Triukšmo kontrolei“ parinkote elektroninę muziką?
Spektaklio pastatymo projektas buvo inicijuotas Mari Bø ir elektroninės muzikos festivalio „Insomnia Festival“ Tromsø mieste direktoriaus. Be to, eksperimentavimas su garsais ir garsiakalbiais labai artimas elektroninės muzikos laukui, tad galima sakyti, jog tai buvo nekvestionuojamas pasirinkimas. Turėjome nuojautą, jog elektroninė muzika geriausiai atitinka pradinę projekto idėją.

Perskaičius „Triukšmo kontrolės“ aprašymą susidaro įspūdis, kad spektaklis turėtų skatinti žmones drąsiau leisti sau rinktis ir improvizuoti. Ar svarstėte apie tai kurdamos spektaklį?
Dėl pasirinkimų (juk juos darome kiekvieną dieną) – taip. Improvizacijos, ko gero, ne. Kurdamos daug galvojome apie tai, kaip padėti publikai spektaklio pabaigoje suprasti, kad jų patirtis priklausė nuo to, kur jie stovėjo, ką rinkosi stebėti, klausyti, ir kaip sekė tuo, kas jiems pasirodė įdomu, „užkabino“. Teko daug padirbėti svarstant, kaip paskatinti publiką jaustis laisvai ir saugiai ieškant to, kas jiems patiems įdomu.

Ar spektaklis priklauso nuo to, ką jo metu veikia publika?
Spektaklis nuo to nepriklauso, tačiau pačios publikos patirtis priklauso nuo to, ką jie veikia spektaklio metu. Kita vertus, bet kuris spektaklis priklauso nuo to, kaip į jį reaguoja publika, tad ir „Triukšmo kontrolė“ dėl savo kompozicijos ir choreografijos gali būti paveikta publikos.

Kaip šokėjai ruošiasi spektakliui, kurio metu publika nuolat juda ir, sakykim, gali padaryti bet ką?
Kadangi visuomenėse egzistuoja tam tikros normos, nurodančios, kaip galima-negalima elgtis tam tikrose situacijose, iš esmės į spektaklį susirinkusi publika nedaro „bet ko“. Turime palyginti aiškius rėmus ir nemanau, kad atlikėjai kuria nors prasme nesijaučia laisvi dėl publikos elgesio. Būtų tikrai įdomu, jei vis dėlto kažkas iš publikos išsišoktų – tada, matyt, pasakyčiau, kad dar nesame gerai pasiruošę išsisukti iš nenumatytų situacijų.
Spektakliui atrinkti šokėjai yra stiprios asmenybės, turinčios didelę patirtį šokio srityje. Mes, kaip choreografės, nuolat leidžiame jiems kurti bei improvizuoti ir dabar, kai „Triukšmo kontrolę“ esame parodę daugybę kartų, matome, kad suteikta laisvė iš tiesų atnešė spektakliui daug naudos, nes gimė daugybė individualių momentų tarp šokėjų ir tuo metu atėjusios publikos. Šokėjai skaitė situacijas bei žiūrovų reakcijas ir labai subtiliai panaudojo publiką kaip įkvėpimo šaltinį.

Ar „Triukšmo kontrolę“ iškart skyrėte paaugliams, ar toks sprendimas išsikristalizavo kūrybinio proceso metu?
Iš pradžių kurdami turėjome omenyje „Insomnia Festival“ auditoriją, kuri gali būti apibrėžiama kaip jaunimas, nors oficialiai festivalis skirtas suaugusiesiems. Rodydami spektaklį paaugliams tiek kūrybos proceso metu, tiek jau sukūrę spektaklį, suvokėme, kad „Triukšmo kontrolė“ puikiai atliepia šios grupės žmones. Dėl to labai džiaugiamės, nes mums įdomu dirbti su mokyklinio amžiaus vaikais ir jaunimu, be to, su tokia publika esame puikiai pažįstamos.

Ar šiuolaikinis šokis populiarus tarp Norvegijos paauglių?
Sakyčiau ir ne, ir taip. Dauguma paauglių nėra matę daug šiuolaikinio šokio, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad paprastai ši meno šaka juos pakeri ir sudomina. Daugybė mano sutiktų paauglių noriai kalba apie savo patirtis, susijusias su šiuolaikiniu šokiu.

Kokį vaidmenį Norvegijos švietimo sistemoje atlieka menai?
Deja, menų vaidmuo dažnai priklauso nuo individualių mokyklų ar dėstytojų iniciatyvų, tad paaugliai su meno reiškiniais pažindinami gana vangiai. Tiesa, turiu omenyje tuos paauglius, kurie, baigę 10 klasių, nepasirenka kurios nors meno formos (instrumento, dailės, šokio) savo specialybe stodami į koledžą. Norvegijoje turime „Den Kulturelle Skolesekken“ (Kultūrinį mokinio krepšelį), kuris yra skirtas mokinių susipažinimui su įvairių rūšių profesionaliuoju menu bei kultūra. Toks susipažinimas gali turėti daugybę formų, tačiau dažniausiai arba kokia nors trupė ar menininkas atvyksta pasirodyti mokykloje, arba klasė apsilanko meno centre, kino teatre, galerijoje ar dar kur nors, kur pristatomos įvairios meno formos. Tai naudingas susitarimas, egzistuojantis kiek daugiau nei dešimt metų ir daugybe atžvilgių puikiai veikiantis, tačiau iš pagrindų jis neturi nieko bendra su valstybine mokymo programa, mokytojais ar pačia mokykla.

Kalbino Aušra Kaminskaitė

Kaip iš oro baliono pagaminti spektaklį

Kaip iš oro baliono pagaminti spektaklį

„Menų spaustuvės“ organizuojamas festivalis „KITOKS“ šįmet rengiamas septintą kartą. Jokių rėmų festivaliui, regis, nebuvo bandoma užbrėžti, vienintelis prioritetas – sugalvoti ir parodyti ar įvykdyti kažką naujo pačiam festivaliui, mažai matyto ar vaikų dar nebandyto. Vienas tokių reiškinių šįmet – trupės iš Ispanijos „Farrés Brothers I Cia“ spektaklis „Tripula“, kuris vyks tikrų tikriausiame oro balione. Trupės atlikėjai broliai Jordi Farrés ir Pep Farrés trumpai pasakoja apie spektaklio gyvenimą, keliones ir kas svarbiausia akistatoje su publika.

KITOKS festivalis kvies išlaisvinti vaizduotę

KITOKS festivalis kvies išlaisvinti vaizduotę

Little 4

Sausio 12–17 dienomis „Menų spaustuvė“ taps erdve skirta vaikams, jų tėvams ir mokytojams bei visiems, norintiems pamatyti KITOKĮ teatrą vaikams ir jaunimui. Šių metų festivalio šūkis – „Įsivaizduoti paprasta!“, tad ir spektakliai lavins jaunųjų žiūrovų vaizduotę ir įkvėps ja pasinaudojus išvysti dar daugiau spektaklių magijos. Per šešias festivalio dienas trupės iš Belgijos, Norvegijos ir Ispanijos parodys penkis spektaklius, o lektoriai iš Lenkijos ves seminarą pedagogams apie Forumo teatro edukacines galimybes.

Lietuvoje reziduojanti šokėja ir choreografė Liza Baliasnaja pristato šokio tyrimą

 

Liza

Vienas iš „Menų spaustuvės“ tarptautinių rezidencijų programos tikslų – suteikti galimybę į Lietuvą bent trumpam sugrįžti kurti į užsienį išvykusius menininkus. Darbą su šokiu pradėjusi Kauno šokio teatro „Aura“ trupėje, šokėja, choreografė ir performansų autorė Liza Baliasnaja į Vilnių atvyko iš Belgijos. Čia ji mokėsi Briuselio scenos menų ir choreografijos studijose P.A.R.T.S.  Belgijoje pagal kitų choreografijas šokanti menininkė sako, kad nuolat dirbant prie kitų sukurtų projektų, nebelieka laiko ir jėgų padirbėti vienai, prie asmeninių choreografijos darbų.

Lindyhopas žengia į šiuolaikinio šokio sceną

 Laura Vanseviciene-7897

 

Turbūt visi išgirdę lindyhopo pavadinimą linkčioja žinodami, kas tai, ir įsivaizduoja smagiai svingo muzikos ritmuose besisukančias poras, gerą nuotaiką ir būrius stebinčių šokėjus. Lindyhopą jie šoka visur – nuo šio šokio mokyklų salių iki aikščių ir gatvių. Kad lindyhopo bendruomenės pasaulyje ir Lietuvoje milžinoškos – taip pat nepaslaptis. Tačiau žodžiai „šiuolaikinis“ ir „lindyhopas“ šalia nestovi bene niekada. Penki šio šokio entuziastai nusprendė tai pakeisti: laimėję jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė‘16“ konkursą, ėmėsi šiuolaikinio lindyhopo spektaklio kūrimo. Spektaklį „Partners“ sausio 6 ir 7d. šokėjai pristatys „Menų spaustuvėje“.  Apie jo kūrimą ir patį lindyhopą kalbamės su viena iš autorių ir atlikėjų Elze Višnevskyte.

Paskutinį kartą šiais metais "Vaikystė" kvies kitokio teatro pasiilgusius žiūrovus

vaikyste vertikalusB

 Jaunojo režisieriaus Karolio Vilko psichodeline drama pavadintas spektaklis "Vaikystė" buvo pirmoji jaunųjų menininkų programos "Debiutų scena'16" premjera. Programos dėka režisierius ir aštuonilika aktorių, prieš tai rodę tik eskizus, "Menų spaustuvėje" pristatė užbaigtą debiutinį spektaklį. 

Anot režisieriaus, „Vaikystės“ pavadinime slypi gana paprasta prasmė – visiška laisvė. Tokia laisvė, kokią jaučia vaikas, kai vis dar gali rinktis – priimti ar nepriimti jam primetamas gyvenimo taisykles.

Toks yra ir pats spektaklis – nesistengiantis žiūrovui įteigti nieko konkretaus, nepersmelktas sudėtingu simbolizmu ir kiekvienam žiūrovui paliekantis tiek, kiek jis pats pasiruošęs priimti.

Skaityti daugiau...

Režisierius M. Meilūnas: pasakymas “tai - ne teatras” - kartais yra geras komplimentas

stasevicius-52_copya.jpg

Viena po kitos „Menų spaustuvėje“ pristatomos jaunųjų menininkų projektų premjeros. Trečiasis „Debiutų scenos“ spektaklis – ne visai premjera. Muzikos ir Nobelio premijos laureato Albero Kamiu teksto sintezė pirmą kartą pristatyta šių metų pavasarį Panevėžio bare.  Apie „Krytį“, muziką teatre ir spektaklio pritaikymą kitokiai aplinkai kalbamės su jo režisieriumi Marium Meilūnu.

Skaityti daugiau...

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Infoteka

menų spaustuvės infoteka pradėjo veikti 2009 gegužės 5 d. Tai šiuolaikinė biblioteka, kurios informacijos rinkinį sudaro knygos, periodika, filmų ir garso knygų kolekcijos bei spektaklių vaizdo įrašai.

Daugiau apie Infoteką...

Darbo laikas:
II 13.00–18.00
III 13.00–18.00
IV 13.00 –18.00
V 13.00–18.00
šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais – Infoteka nedirba

Naujienos el. paštu

Erdvės

informacija norintiems menų spaustuvės erdvėse rengti projektus

jei jūs norėtumėte naudotis menų spaustuvės erdvėmis spektaklio, koncerto ar kito renginio pristatymui ar repeticijoms, prašome užpildyti renginio anketą ir pateikti ją menų spaustuvei

Skaityti daugiau        Pildyti anketą